Su savo vaikais turite elgtis taip, tarsi aš, Viešpats Maitrėja, pas jus būčiau atėjęs jūsų kūdikio pavidalu

AŠ ESU Maitrėja.
Kaip džiugu, kad aš vėl turiu galimybę ateiti į jūsų pasaulį. Aš džiaugiuosi kaip vaikas, nes žvilgtelėti į jūsų pasaulį man yra didelė svajonė. Aš visada noriu ateiti. Tačiau Kosminis Įstatymas man to padaryti neleidžia. Todėl, kad jūsų sąmonės lygis nesugebės manęs atpažinti tada, kai aš ateisiu.
Jūs tikitės pamatyti visagalį Dievą, o aš tik mažas vaikas, turintis Didžiulę Išmintį.
Pažvelkite į savo vaikus. Daugelio iš jų veidai primena didžiųjų išminčių veidus. Pažvelkite į jų akis. Ką tik gimęs kūdikis ateina iš mūsų pasaulio. Jis prisimena mūsų pasaulį. Ir ką jis mato aplink save? Jis mato sumaištį. Jis mato painiavą. Daug triukšmo. Tačiau jis nemato, kad jūs norite priimti jame Dievą, kad jūs norite sužinoti tą paslaptį, kurią jis atnešė atskleisti pasauliui.
Pirmais savo gyvenimo mėnesiais vaikas pusiau arba net didesne dalimi būna mūsų pasaulyje. Šiuo metu jums yra ko iš jo pasimokyti. Aišku, jis nesugebės jūsų išmokyti žodžiais ar veiksmais. Bet jis galės perduoti jums mūsų pasaulio būseną. Ši būsena yra jo auroje. Ir labai daugelis žmonių intuityviai stengiasi prisiliesti prie vaiko, paimti jį į rankas, paglostyti galvą. Aišku, šie nevalingi veiksmai leidžia ir jums per vaikelį prisiliesti prie mūsų pasaulio.
Tačiau jūs pamiršote, kad jūsų kūdikis – tai pasiuntinys iš mūsų pasaulio, jūs pasinėrėte į savo įprastus užsiėmimus. Jūs žiūrite televizorių, kalbatės telefonu, klausotės muzikos. Jūs stebitės, kodėl jūsų kūdikis neramus, kodėl jis verkia, aikštijasi. Tačiau juk tai, ką jūs darote, taip smarkiai skiriasi nuo mūsų pasaulio, kad kūdikis paprasčiausiai būna apimtas nuolatinio streso. Jis negali jums pasakyti išjungti muziką arba išjungti televizorių, jis negali jums pasakyti liautis kalbėjus telefonu. Jis dėl viso to išreiškia nepasitenkinimą verkdamas ir drauge parodydamas jums, kad jis viso to nenori. Tačiau jūs galvojate, kad vaikelis nori valgyti arba gerti, arba paprasčiausiai pavargo ir nori miego. Jūsų elgsena su vaikais turi būti peržiūrėta. Su savo vaikais turite elgtis taip, tarsi aš, Viešpats Maitrėja, pas jus būčiau atėjęs jūsų kūdikio pavidalu.
Ar man esant jūs darysite visus tuos dalykus, kuriuos darote prie savo kūdikio manydami, kad jis nieko nesupranta?
Ar elgsitės taip, kaip elgiatės?
Aš ateisiu į įsikūnijimą ir noriu to, tačiau negaliu to padaryti tol, kol nepakeisite požiūrio į savo vaikus.
Pirmais gyvenimo mėnesiais vaikelio aura gali būti tokia didelė, kaip ištisas miestas. Jūs iš tikrųjų sutinkate Dangaus pasiuntinį. Tačiau ar darote tai, kas yra būtina, kad sutiktumėte Dangaus pasiuntinį?
Jūs manote, kad jūsų vaikai nieko nesupranta. Manote, kad jie kvaili ir negali realybės suvokti taip, kaip jūs ją matote.
Vaikai ateina į jūsų pasaulį turėdami kito pasaulio vaizdinį. Ir labai daugelis iš jų yra išmintingos sielos, perėjusios žemiškąją įšventinimų mokyklą. Ir ką jos mato? Jos mato veblenančius tėvus ir giminaičius. Ir niekas visame pasaulyje nesielgia su jomis, kaip su išmintingomis sielomis, nuo gimimo jau žinančiomis viską.
Pamažu kūdikio aura sugeria supančią šeimos, miesto, šalies, kurioje jis gimė, padėtį ir jau trejų metų vaikui dingsta prisiminimas apie mūsų pasaulį. Jis sugeria jūsų įpročius, jūsų prisirišimus, jūsų elgesio stereotipus. Būdamas trejų metų vaikas savo auroje turi visas jūsų negatyvias būsenas, kuriose jūs buvote ir būnate. Ir jei jis turi galimybę žiūrėti televizorių arba klausytis radijo tada, kada jūs manote, jog jis miega arba nieko nesupranta, tai vaikas sugeria, prisisunkia viso to košmaro, kuris upėmis teka iš jūsų masinės informacijos priemonių. Ir trečiais metais jūs jau prieš save matote ne į jūsų pasaulį atėjusį angelą, o viso pasaulio nuodėmėmis apsunkintą sielą, kuri iki šio žemiško gyvenimo pabaigos bus priversta atidirbinėti šeimos, giminės, šalies ir pasaulio karmą.
Aš negaliu į jūsų pasaulį ateiti tol, kol pasaulis nebus pasiruošęs mane priimti. Ir jeigu jūs manote, jog tai, ką aš jums sakau, neatitinka tikrovės, kad aš sutirštinu spalvas ar perdedu, tai jūs dar labiau nukeliate mano atėjimo į jūsų pasaulį laiką.
Tol, kol neišmanymas jūsų pasaulyje kelia puotą, tol, kol paprastas tiesas jūs priimate kaip pasakas, man nėra ką veikti jūsų pasaulyje.
Aš labai veržiuosi greičiau ateiti į įsikūnijimą. Ir tik jūs patys galite pagreitinti mano atėjimą.
Rūpestingai elgtis reikia ne tik su vaikais. Kiekvienas žmogus, gyvenantis fiziniame pasaulyje, turi teisę būti mylimas.
„Pamilk savo artimą, kaip patį save“, – kaip seniai davė šį įsakymą numylėtinis Jėzus. Kiek daug nuo šio įsakymo buvo įvykių žemės rutulyje. Kaip jūs savo gyvenime esate užsiėmę. Jūs nuolatos kažkuo užimti. Ar neatėjo laikas sustoti ir išgirsti jums skirtus Jėzaus žodžius?
Kiek kartų galima kartoti įsakymus, kad jie būtų suprasti? Kiek kartų reikia ateiti su laiškais, kad išmoktumėte ne tik skaityti ir klausytis, bet ir vadovautis gaunamu Mokymu savo gyvenime.
Aš dar ateisiu. Aš duosiu jums savo laiškus. Ir aš labai tikiuosi, kad atsiras nors šimtas žmonių, kurie ne tik skaitys mano laiškus, bet ir panaudos juos gyvenime.

AŠ ESU Maitrėja


Klausyti diktavimo audio įrašą. Tekstą skaito Tatjana Mikušina: http://www.sirius-ru.net/dictations/dek2009/audio.htm#6