(1097.5) 100:4.1 Religinis gyvenimas yra gyvenimas atsidavus, o gyvenimas atsidavus yra kūrybingas gyvenimas, originalus, ir spontaniškas. Naujos religinės įžvalgos kyla iš konfliktų, kurie inicijuoja naujų ir geresnių reagavimo įpročių pasirinkimą vietoje senesnių ir blogesnių reagavimo modelių. Naujos prasmės iškyla tiktai konfliktuose; o konfliktai išlieka tiktai tada, kada atsisakoma palaikyti aukštesnes vertybes, kurios yra išreikštos aukštesnėse prasmėse.

(1097.6) 100:4.2 Religiniai kėblumai yra neišvengiami; negali būti augimo be psichinio konflikto ir dvasinio sujaudinimo. Gyvenimo filosofinės normos formavimas sukelia žymų sambrūzdį filosofinėse proto sferose. Ištikimybė tam, kas yra didinga, gera, teisinga, ir kilnu neatsiranda be kovos. Reikalingos pastangos dvasinės vizijos išsiaiškinimui ir kosminės įžvalgos išplėtimui. Ir žmogaus intelektas protestuoja prieš tai, kad būtų atjunkintas nuo maitinimosi žemiškosios egzistencijos nedvasinėmis energijomis. Tingus gyvulinis protas maištauja prieš tas pastangas, kurios yra reikalingos sprendžiant kosmines problemas.

(1097.7) 100:4.3 Bet religinio gyvenimo didžiąją problemą sudaro užduotis asmenybės sielos galias suvienyti MEILĖS viešpatavimo dėka. Sveikata, protinis sumanumas, ir laimė atsiranda iš fizinių sistemų, proto sistemų, ir dvasios sistemų suvienijimo. Apie sveikatą ir protingumą žmogus supranta daug, bet apie laimę jis iš tikrųjų suvokia labai mažai. Didžiausia laimė yra neatsiejamai susieta su dvasiniu žengimu į priekį. Dvasinis augimas atneša tvirtą džiaugsmą, ramybę, kuri pranoksta bet kokį supratimą.

(1098.1) 100:4.4 Fiziniame gyvenime pojūčiai pasako apie daiktų egzistavimą; protas atranda prasmių realybę; bet dvasinis patyrimas individui atskleidžia tikrąsias gyvenimo vertybes. Šitie žmogiškojo gyvenimo aukščiausieji lygiai yra pasiekiami mylint Dievą aukščiausiu laipsniu, o žmogų mylint nesavanaudiška meile. Jeigu jūs mylite savo bičiulius žmones, tuomet jūs turite būti atradę jų vertybes. Jėzus mylėjo žmones taip smarkiai, nes žmogų jis vertino taip aukštai. Jūs galite geriausiai atrasti savo draugų vertybes, sužinodami jų motyvaciją. Jeigu koks nors žmogus jus erzina, sukelia nepasitenkinimo jausmus, tuomet jūs turėtumėte supratingai stengtis pamatyti jo požiūrį, jo tokio nepageidautino elgesio priežastis. Jeigu kartą jūs suprasite savo artimą, tuomet tapsite pakantus, ir šitas pakantumas išaugs į draugystę ir subręs į meilę.

(1098.2) 100:4.5 Vaizduotės dėka įsivaizduokite vieną iš savo primityviųjų protėvių iš tų laikų, kada jie gyveno urvuose—neaukštą, deformuotą, purviną, urzgiantį nerangų vyrą, stovintį išskėstomis kojomis, su pakelta lazda, kvėpuojantį neapykanta ir priešiškumu, kada jis įtemptai žiūri tiesiog prieš save. Toks vaizdas vargu ar išreiškia žmogaus dieviškąjį kilnumą. Bet leiskite mums išplėsti šitą vaizdą. Prieš šitą gyvą žmogystą sėlina kardadantis tigras. Už jo nugaros stovi moteris su dviem vaikais. Tuoj pat jūs suvoksite, jog toks vaizdas išreiškia pradžią tam, kas didele dalimi yra gražu ir kilnu žmogiškojoje rasėje, bet abiejuose vaizdiniuose yra tas pats vyras. Tiktai antrajame vaizde jums yra pateikta išplėsta perspektyva. Jūs čia matote šito besivystančio mirtingojo motyvaciją. Jo požiūris tampa pagirtinas, nes jūs jį suprantate. Jeigu tiktai jūs galėtumėte išmatuoti savo draugų motyvus, kiek daug geriau jūs juos suprastumėte. Jeigu tiktai jūs galėtumėte pažinti savo bičiulius, tuomet jūs galiausiai įsimylėtumėte juos.

(1098.3) 100:4.6 Jūs negalite savo bičiulių tikrai mylėti vien tik valios pastangomis. Meilė gimsta tiktai tada, kada jūsų artimo motyvai ir jausmai būna giliai suprantami. Ne tiek svarbu mylėti visus žmones šiandien, kiek svarbu, jog kiekvieną dieną jūs išmoktumėte pamilti dar vieną žmogiškąją būtybę. Jeigu kiekvieną dieną arba kiekvieną savaitę jūs imsite suprasti dar vieną savo bičiulį, ir jeigu tai yra jūsų sugebėjimų riba, tuomet jūs iš tikrųjų visuomeninate ir tikrai sudvasinate savo asmenybę. Meilė yra užkrečiama, ir kada žmogiškasis atsidavimas yra protingas ir išmintingas, tada meilė yra labiau užkrečiama negu neapykanta. Bet tiktai nuoširdi ir nesavanaudiška meilė yra tikrai užkrečiama. Jeigu tiktai kiekvienas mirtingasis galėtų tapti dinamiškos meilės sankaupa, tada šitas gėrybinis meilės virusas greitai persmelktų žmonijos sentimentalią emocijų srovę tokiu laipsniu, jog visą civilizaciją apgaubtų meilė, ir tai būtų žmogaus brolystės įgyvendinimas.