E173 Aliuminis (CI 77000)

„Tylusis“ žudikas tyko visur: apnuodyti gali ir gėrimo skardinė
šaltinis: 2012-05-13 19:18 Milda Kniežaitė | „Lietuvos žinios“

Aliuminio paradoksas, kaip pabrėžė biofizikė dr. Vilma Kisnierienė, yra tas, kad šis labiausiai Žemės plutoje paplitęs metalas gyvybei visiškai nereikalingas ir gali būti net labai kenksmingas. Apie aliuminio žalą gyviems organizmams mokslininkai kalba jau bene dvidešimt metų, tačiau jis iki šiol nėra priskiriamas prie toksiškų elementų.
Vertėtų žinoti, kad šio metalo į žmogaus organizmą gali patekti, pavyzdžiui, per aliuminio indus, jei juose laikomi rūgštūs maisto produktai, foliją, kepimo miltelius ir miltų mišinius, šaldytą tešlą, maisto pudrą, smulkią birią druską, lydytus sūrius ar net mišinėlius kūdikiams. Aliuminio turi ir antipersperantai, odos kremai, losjonai nuo saulės ar kūdikių servetėlės, taip pat buferizuotas (kad nebūtų rūgštus) aspirinas, vakcinos, alergijų testai, intraveniniai ar žaizdoms plauti skirti tirpalai.
Aliuminis blogai absorbuojamas virškinimo trakte ir tik 0,1 proc. jo, patekusio su maistu, lieka ir kaupiasi organizme, 95 proc. pasišalina per inkstus. Jei virškinimo traktas apeinamas, tarkim, intraveninio maitinimo atvejais, arba esant inkstų disfunkcijai, aliuminis nepasišalina. Po intraveninio maitinimo maždaug 40 proc. aliuminio lieka suaugusiųjų ir net daugiau kaip 75 proc. kūdikių organizmuose. Daug aliuminio absorbuojama per odą - itin „veiksmingas“ būdas šiam kenksmingam metalui kauptis organizme ir ypač smegenyse. Jo gali taip pat patekti per kvėpavimo takus ar tiesiogiai per kraują.

Kol neįrodyta
VU Gamtos mokslų fakulteto Biochemijos ir biofizikos katedros lektorė V.Kisnierienė pasakojo, kad aliuminis yra trečias labiausiai paplitęs Žemės plutos elementas po deguonies ir silicio. Žemės plutoje jo yra daugiausia iš visų metalų, tačiau ten daugelį amžių ir glūdėjo, izoliuotas labai pastoviuose junginiuose, nekeldamas jokio pavojaus. Grynas aliuminis pirmą kartą išgautas 1827 metais, o nuo 1886 metų jau pradėtas gaminti pramoniniu būdu.
„Kaip dažniausiai nutinka, kai prasideda pramoninės gamybos bumas, neigiamas poveikis pastebimas tik po kurio laiko, - apgailestavo mokslininkė. - Dabar aliuminio daug ir mūsų buityje. Galime jo aptikti net maiste. Tačiau šio metalo jonai ne tik funkciškai nenaudingi organizmams, bet gali būti ir labai toksiški. Aliuminio jonai visiškai nesusiję su gyvybe. Negana to, išstumia iš organizmo tokius naudingus elementus kaip geležis ar kalcis.“
Yra metalų, kurie pripažinti toksiški, pavyzdžiui, švinas. Jų taikymas griežtai reglamentuotas. Aliuminis nėra apibrėžtas kaip žalingas elementas, tačiau kaupiami moksliniai įrodymai, kad jis yra neurotoksinas, gali slopinti daugiau nei 200 svarbių biologinių funkcijų, kenksmingas tiek augalams, tiek gyvūnams, tiek, žinoma, ir žmonėms. Manoma, kad Al3+ turi įtakos osteoporozei, Alzheimerio ligos raidai, motoneuronų degeneracinėms ligoms, didina krūties vėžio riziką.
Pasaulio mokslininkai, tiriantys aliuminį ir jo poveikį organizmams, yra susivieniję į tarptautinę bendruomenę, kas dveji metai rengiančią vadinamuosius Keele susitikimus (Keele meetings). Jų organizatorius yra Keele universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius Christopheris Exley. 2013 metais Anglijoje vyks jau dešimtasis pasaulinis simpoziumas. 2009 metais tokiame simpoziume Čekijoje pranešimą skaitė dr. V.Kisnierienė.
VU Ląstelės biofizikos laboratorijos mokslininkai, vadovaujami doc. dr. Vidmanto Sakalausko, aliuminiu susidomėjo dar 2004 metais. Tyrimo, skirto nustatyti aliuminio jonų poveikį augalinėms ląstelėms, rezultatai 2007 metais paskelbti tarptautiniame leidinyje „Central European Journal of Biology“. Studija patvirtino, kad aliuminis keičia ląstelių elektrofiziologines savybes, ir iš karto atkreipė Keele susitikimų organizatorių dėmesį. VU Ląstelės biofizikos laboratorijos tyrėjai buvo pakviesti tapti Keele susitikimų nariais ir kartu su kitų valstybių mokslininkais paskatinti aktyviai dalytis turima naujausia informacija bei stengtis, kad ją sužinotų visuomenė.

Per visą gyvenimą
Mokslininkai tiria aliuminį įvairiais aspektais: jo chemines savybes, nes šis elementas tirpaluose gali įgyti labai skirtingas jonines formas (iš jų reaktyviausia ir kenksmingiausia - rūgščiuose tirpaluose susidaranti Al3+), taip pat poveikį dirvožemiui, augalams, gyvūnams ir, be abejo, aktualiausia, - žmonėms.
Aliuminio trumpalaikio poveikio simptomai nėra tokie ryškūs, nebent į organizmą patektų didelis jo kiekis. Tada pablogėtų žmogaus atmintis, būtų sunkiau mokytis, sutriktų koordinacija ir orientacija, gal net psichika, kamuotų diegliai ir meteorizmas, galvos skausmai.
Didžiausia problema, kaip nurodė biofizikė, ir yra ta, kad šis metalas po truputį kaupiasi visą gyvenimą. Trumpalaikiai simptomai gali nepasireikšti, o pastovaus, ilgalaikio poveikio taikinys pirmiausia - smegenys. Senatvėje aliuminis gali nulemti įvairias demencijas ar Alzheimerio ligą. Žinoma, niekas negali teigti, kad jų priežastis - tik aliuminis, tačiau sąsajas patvirtina vis daugiau mokslinių tyrimų.
Tarp naujausių dr. V.Kisnierienė minėjo australų mokslininkės Judie Walton šiemet paskelbtus rezultatus leidinyje „Journal of Alzheimer's Disease“. Anot tyrėjos, aliuminio jonai sutrikdo kalcio homeostazę (kai sistema palaiko savo būseną pastovią) bei signalų perdavimo grandinę, sukelia ląstelių oksidacinį stresą, skatina beta amiloidų sukibimą ir neurofibrilinių raizginių susidarymą, o tai turi įtakos sergamumui Alzheimerio liga bei kitiems su amžiumi susijusiems negalavimams.
Daugiausia aliuminio aptinkama ilgai gyvuojančiose kaulų, smegenų, kepenų ląstelėse. Šio elemento sukelta kaulų liga - jų minkštėjimas, sutrikus mineralizacijos procesui, nes aliuminio jonai išstumia kalcį kaulų ląstelėse. Dializuojamiems pacientams dėl aliuminio kaupimosi smegenyse dažnai pasireiškia ir encefalopatija.
Pastaraisiais metais paskelbta viena studija taip pat atskleidžia, kad aliuminis skatina kepenų ir centrinės nervų sistemos ląsteles astrocitus kaupti riebalus. Jų prisikaupus, sutrinka ląstelių funkcijos. Yra net tokia teorija, kad aliuminis kartu su greituoju maistu bei nesveika gyvensena galėjo prisidėti ir prie nutukimo epidemijos pasaulyje. Paaiškinimas būtų toks. Kokakola ar alus, rūgštūs gėrimai skardinėse tirpdo aliuminį ir didelis jo kiekis galėjo patekti į organizmą užgeriant įvairius mėsainius ar sūrainius.

Dar kūdikystėje
Baisiausia, kad aliuminis gali patekti į žmogaus organizmą dar kūdikystėje, tačiau niekas, pasak dr. V.Kisnierienės, nėra įpareigotas stebėti ar juo labiau įspėti visuomenę, nes iki šiol atitinkamų tarnybų nėra patvirtinta, kad aliuminis yra žalingas.
Pavyzdžiui, niekas nekontroliuoja aliuminio kiekio, patenkančio į neišnešiotų naujagimių organizmą per intraveninį maitinimą. Virškinamasis traktas apeinamas, todėl su šlapimu nepašalinamas aliuminis lieka ir kaupiasi organizme.
Niekas taip pat nenurodo, kiek aliuminio yra įvairiuose mišinėliuose, skirtuose kūdikiams maitinti. Jo šiek tiek gali atsirasti dėl priedų - naudojamų, tačiau nenurodomų sulipimą stabdančių junginių. Gali patekti ir per pakavimo medžiagas ar gaminimo įrenginius.
2010 metais atlikti tyrimai patvirtino, kad kūdikių mišinėliuose, ypač pagamintuose sojų pagrindu (alergiškiems kūdikiams), aptiktas per didelis aliuminio kiekis. Gali būti, kad jis į kūdikių mišinėlius pateko ir per sojas, aliuminį toleruojančias jų veisles, augančias rūgščiose dirvose.

Po rūgščiųjų lietų
Dėl atmosferos užterštumo atsiradę rūgštieji lietūs skatina Al3+ jonų gausėjimą dirvožemyje bei vandens telkiniuose ir kartu lemia augalijos nykimą, vandens faunos pokyčius. Patekę į augalus, Al3+ jonai gali būti labai žalingi. Manoma, kad būtent dėl šios toksiškiausios formos aliuminio poveikio po rūgščiųjų lietų Europos pramonės rajonuose žuvo maždaug 30 proc. miškų.
Tačiau yra tokių augalų veislių, kurios sugeba kaupti aliuminį, jį neutralizuodamos. Pavyzdžiui, tam tikrų veislių sojos, augančios gana rūgščiose dirvose.
Tabakas ir kanapės - taip pat tokie augalai, kurie gali augti rūgščiose dirvose ir kaupti aliuminį. Per plaučius, nosį ar kraują - tiesus kelias į smegenis. Aliuminis įveikia kraujo barjerą ir smegenyse gali jungtis beveik prie visų cheminių molekulių - tiek baltymų, tiek amino rūgščių, tiek kitų jonų.

Priešnuodis
“Kartais klausiama, kodėl japonai, tiek daug suvalgantys sojų, neserga Alzheimerio liga, - juokėsi mokslininkė. - Vienas dalykas, gal Japonijos nepasiekė rūgštieji lietūs ir sojos tiek neprikaupia aliuminio. Kitas dalykas, yra tokia teorija, kurią patvirtino indų mokslininkai, atlikę bandymus, kad prieskonis ciberžolė mažina aliuminio jonų sukeltą oksidacinį stresą.“
Silicis šalina iš organizmo sisteminį aliuminį. Jo iš dirvos gali prikaupti tokie šakniavaisiai kaip morkos ar burokėliai. Ypač veiksmingas šiuo požiūriu yra silicio turintis mineralinis vanduo. Kartais žmonės geria silicio papildus, tačiau dr. V.Kisnierienė įspėjo, kad ir šiuo atveju nereikėtų perlenkti lazdos.
Aliuminio toksiškumo išvengsime, jei stengsimės, kad kuo mažiau šio kenksmingo elemento patektų į organizmą, nors gamintojai ir nėra įpareigoti kontroliuoti ar net nurodyti visą jo kiekį maisto produktuose.

Vakcinose 90 metų
Vienas paslėptų aliuminio šaltinių - vakcinos. Jose aliuminio junginiai, pasak biofizikės, jau 90 metų naudojami kaip priedai specifiniam imuniniam atsakui sustiprinti. Aliuminis - pigus ir paprastas gaminti, todėl ignoruotas jo toksiškumas, tvirtinta, kad jį naudoti saugu.
Naujausi tyrimai atskleidė, kad aliuminio hidroksidas lieka injekcijos vietoje kelerius metus ir stimuliuoja imuninį atsaką. Manoma, kad jis galėtų būti ir lėtinio nuovargio priežastimi.
Aliuminio hidroksidas kaip priedas dedamas į daugelį vakcinų.
2009 metais paskelbtos studijos autoriai, kaip pasakojo dr. V.Kisnierienė, atkreipė dėmesį į vadinamąjį Persų įlankos karo sindromą - multisisteminius susirgimus, nustatytus 1990-1991 metų karo dalyviams. Tiriamiems kareiviams teko labai daug skiepytis, kad išvengtų įvairiausių ligų, tačiau dėl vakcinacijos buvo pasmerkti kognityviniams sutrikimams ir motoneuronų ligoms.
Klasikinė amiotrofinė sklerozė (ALS) paprastai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau 17 iš 20 susirgusių karių buvo jaunesni nei 45 metų. Jauniausiam - tik 20 metų. Klasikiniai ALS simptomai - raumenų silpnumas ir išsekimas, sutrikusi kalba ir rijimas, kvėpavimo sutrikimai, traukuliai. Nė vieno susirgusio kario giminėje nebuvo registruotas ALS ar kito neurodegeneracinio sutrikimo atvejis.
Kai žmogus serga Macrophagic myofasciitis liga (jos simptomai - raumenų ir sąnarių skausmai, raumenų silpimas, kartais karščiavimas), tam tikros formos elektromiograma galima užrašyti, kaip dirba raumenys, o elektroniniu mikroskopu raumenų ląstelėse matomi makrofagai su viduje esančiais aštriais aliuminio hidroksido kristalais.
„Vis dėlto nederėtų manyti, kad nereikia skiepytis iš viso, - įspėjo mokslininkė. - Reikia šalinti iš vakcinų aliuminį ir garantuoti, kad jos būtų saugios, nekenksmingos organizmui. Farmacininkams patogiau naudoti pigų elementą ir neatlikti jokių tyrimų: „Naudojome 90 metų ir buvo gerai. Ko dabar kabinėjatės?!“

Mums nežinant
Gana didelis aliuminio kiekis patenka į žmogaus organizmą su maistu per jo priedus:
- natrio aliuminio fosfatą E541 (sodium aluminium phosphate), kaip emulsiklis naudojamą gaminant sūrius, dedamą šaldant žuvis ar į faršą;
- aliuminio druskas E554 (sodium aluminosilicate), E555 (potassium aluminium silicate), E556 (calcium aluminosilicate), E559 (aluminium silicate), neleidžiančias sulipti druskai, miltams ir jų mišiniams, naudojamas gaminant padažus, spalvotus desertus, taip pat kaip emulsikliai kituose produktuose.

Gal nebūtina?
Aliuminio (aluminum chloride, aluminum chlorohydrate, aluminum-zirconium tetrachlorohydrex, aluminum zirconium trichlorohydrex) dedama į visus antiperspirantus. Dezodorantai neutralizuoja bakterijas, kurios skaldo proteinus ir riebiąsias rūgštis, ir taip naikinamas kvapas. Antiperspirantai užkemša prakaito liaukas, todėl prakaitas neišskiriamas ir bakterijos neturi maisto. Per prakaitą organizmas pašalina ir susikaupusias kenksmingas medžiagas. Negana to, kad antiperspirantas jas sulaiko, dar ir aliuminio patenka į organizmą.
Ypač kenksmingi, pasak dr. V.Kisnierienės, aliuminio ir konservantų parabenų kompleksai. Aliuminis pažeidžia DNR, o parabenai skatina ląstelių dauginimąsi. Antiperspirantuose kaip tik ir yra tokių kompleksų, pažeidžiančių DNR ir skatinančių tokių pažeistų ląstelių dauginimąsi, todėl galimos antiperspirantų vartojimo ir sergamumo krūties vėžiu sąsajos. Jas atskleidė dar 2001 metų tyrimas. Mokslininkų išvadoms kai kas priešpriešina galimas sąsajas su kontraceptikų vartojimu, prasidėjusiu tais pačiais metais, ar kitomis priežastimis. Kai poveikis ilgalaikis, tiesioginių įrodymų nėra. Tada atitinkamos tarnybos gali drąsiai pareikšti, kad produktas nėra toks kenksmingas, kad būtų galima uždrausti jo prekybą.
„Vartojimo kultūra įtraukianti, tačiau vertėtų šiek tiek susimąstyti, - patarė mokslininkė. - Sakykim, kartais be kremo nuo saulės neišsiversi, tačiau nebūtina juo ištisai, vos ne kas pusvalandį, teptis. Kai kada gal verčiau nesideginti, jei saulė labai aktyvi, arba apsieiti be kremo, jei dangus debesuotas. Juo labiau kad kremuose nuo saulės yra ir daugiau žalingų medžiagų.“

Trumpai
Dr.V.Kisnierienė nuo 1997 metų dirba VU Biochemijos ir biofizikos katedros Ląstelės biofizikos laboratorijoje. Mikroelektrodinio biologinių potencialų registravimo ir matavimo metodikomis tiria įvairių medžiagų modifikuojantį poveikį augalinėms ląstelėms ir augalų membranų pernašos sistemoms, aliuminio jonų, acetilcholino ir kitų medžiagų įtaką menturdumblių ląstelių elektrofiziologinėms savybėms. Dėsto augalų elektrofiziologijos kursą biofizikos bakalaurams, augalų komunikaciją - neurobiologijos magistrantams, vadovauja biofizikos laboratoriniams, bakalaurų ir magistrantų baigiamiesiems darbams. Lietuvos neuromokslų asociacijos (LNA) narė. 2009 metais skaitė pranešimą aštuntajame pasauliniame simpoziume „Keele Meeting on Aliuminium“ Čekijoje. Yra mokslinių straipsnių apie aliuminio poveikį augalinių ląstelių elektriniam aktyvumui bendraautorė.