(793.11) 70:9.1 Gamta žmogui nesuteikia jokių teisių, duoda tiktai gyvenimą ir pasaulį, kuriame jį reikia nugyventi; gamta nesuteikia net ir teisės gyventi, kaip būtų galima suvokti, įsivaizduojant, kas akivaizdžiai atsitiktų, jeigu beginklis žmogus pirmykščiame miške susidurtų akis į akį su alkanu tigru. Visuomenės didžiausia dovana žmogui yra saugumas.

(793.12) 70:9.2 Palaipsniui visuomenė įtvirtino savo teises, ir, šiuo metu, jos yra tokios:

(793.13) 70:9.3 1. Tikrumas dėl aprūpinimo maistu.
(793.14) 70:9.4 2. Karinė gynyba—saugumas, grindžiamas pasirengimu.
(793.15) 70:9.5 3. Vidinės taikos išsaugojimas—kelio užkirtimas asmeninei prievartai ir visuomeninei netvarkai.
(794.1) 70:9.6 4. Lytinė kontrolė—vedybos, šeimos institucija.
(794.2) 70:9.7 5. Nuosavybė—teisė turėti.
(794.3) 70:9.8 6. Varžymosi skatinimas tarp individų ir grupių.
(794.4) 70:9.9 7. Pasirūpinimas jaunimo lavinimu ir mokymu.
(794.5) 70:9.10 8. Prekybos ir komercijos skatinimas—gamybos vystymas.
(794.6) 70:9.11 9. Darbo sąlygų ir atlygio pagerinimas.
(794.7) 70:9.12 10. Religinio išpažinimo laisvės garantija, turinti tikslą, kad visuomenės visos kitos veiklos formos galėtų būti išaukštintos dvasinės motyvacijos dėka.

(794.8) 70:9.13 Kada teisės yra tokios senos, kad nebėra žinių apie jų kilmę, tada jos dažnai yra vadinamos prigimtinėmis teisėmis. Bet žmogaus teisės iš tikrųjų nėra prigimtinės; jos yra visiškai visuomeninės. Jos yra santykinės ir visą laiką kintančios, būdamos ne daugiau kaip žaidimo taisyklės—pripažinti suderinimai tokių ryšių, kurie valdo visą laiką kintančius žmogiškosios konkurencijos reiškinius.

(794.9) 70:9.14 Kas viename amžiuje gali būti laikoma tinkama, tai kitame amžiuje šitaip gali būti ir nemanoma. Tai, jog egzistuoja išlikęs didžiulis skaičius defektyvių ir degeneruotų žmonių, yra ne dėl to, kad jie turi kokią nors prigimtinę teisę tokiu būdu varginti dvidešimtojo amžiaus visuomenę, bet paprasčiausiai dėl to, kad šio amžiaus visuomenė, papročiai, šitaip liepia.

(794.10) 70:9.15 Nedaug žmogaus teisių buvo pripažįstama Europos Viduriniaisiais Amžiais; tada kiekvienas žmogus priklausė kažkam kitam, o teisėmis buvo tiktai privilegijos arba palankumas, suteiktas valstybės arba bažnyčios. Ir maištavimas prieš tokį suklydimą buvo lygiai tiek pat klaidingas dėl to, kad vedė į tikėjimą, jog visi žmonės gimsta lygūs.

(794.11) 70:9.16 Silpnieji ir menkesnieji visada kovodavo dėl lygių teisių; jie visada reikalaudavo, kad valstybė priverstų stipriuosius ir aukštesniuosius patenkinti jų reikmes ir kitokiais būdais kompensuoti tuos nepriteklius, kurie labai dažnai yra jų pačių abejingumo ir veltėdžiavimo natūrali pasekmė.

(794.12) 70:9.17 Bet šitas lygybės idealas yra civilizacijos kūdikis; gamtoje jis nesutinkamas. Net ir pati kultūra įtikinamai pademonstruoja žmonių įgimtą nelygybę savo pačių labai nevienodais sugebėjimais kultūrą suvokti. Staigus ir neevoliucinis tariamai prigimtinės lygybės įgyvendinimas civilizuotą žmogų greitai nusviestų atgal į primityviųjų amžių primityvius papročius. Visuomenė nesugeba pasiūlyti lygių teisių visiems, bet ji gali pažadėti kiekvieno skirtingas teises administruoti sąžiningai ir vienodai. Būtent tai yra visuomenės reikalas ir pareiga gamtos vaikui suteikti sąžiningą ir taikingą galimybę užsiimti savęs išlaikymu, dalyvauti giminės pratęsime, tuo pačiu metu tam tikru laipsniu patenkinti savąjį aš, ir visų trijų suma sudaro žmogiškąją laimę.