(192.8) 16:7.1 Vien tik intelektas negali paaiškinti moralės prigimties. Moralė, dora, žmogaus asmenybei yra natūrali. Moralinė intuicija, pareigos suvokimas, yra žmogiškojo proto dovanos komponentas, ir yra susietas su kitomis neatskiriamomis nuo žmogiškosios prigimties dalimis: moksliniu smalsumu ir dvasine įžvalga. Žmogaus mentalitetas toli pralenkia savo gyvulinių pusbrolių protą, tačiau būtent jo moralinė ir religinė prigimtis iš gyvulinio pasaulio jį ypač išskiria.
(193.1) 16:7.2 Gyvulio pasirinktinį reagavimą apriboja motorinis elgesio lygis. Tariamoji aukštesniųjų gyvūnų įžvalga yra motorinio lygyje, ir paprastai atsiranda tiktai kaip bandymo ir suklydimo motorinio patyrimo pasekmė. Žmogus sugeba panaudoti mokslinę, moralinę, ir dvasinę įžvalgą anksčiau už bet kokį tyrinėjimą ar eksperimentavimą.
(193.2) 16:7.3 Tiktai asmenybė gali žinoti, ką ji daro prieš tą padarydama; tiktai asmenybės turi įžvalgą anksčiau už patyrimą. Asmenybė gali apsižiūrėti prieš atlikdama šuolį, ir dėl to gali pasimokyti apsižiūrėdama, o taip pat gali pasimokyti ir iš šuolio. Neasmenis gyvulys paprastai mokosi tiktai šokdamas.
(193.3) 16:7.4 Patyrimo dėka gyvūnas sugeba patikrinti skirtingus tikslo pasiekimo būdus ir pasirinkti tokį būdą, kuris remiasi sukauptu patyrimu. Bet asmenybė taip pat gali išanalizuoti ir patį tikslą ir apsispręsti dėl jo vertingumo, dėl jo vertybės. Vien tik intelektas gali nustatyti geriausias priemones, kaip įgyvendinti tuos tikslus, kurie nesiskiria, bet morali būtybė turi tokią įžvalgą, kuri ją įgalina pamatyti skirtumą tarp tikslų, o taip pat ir tarp priemonių. Ir morali būtybė, pasirinkdama dorą, vis tiek yra protinga. Ji žino, ką daro, kodėl tą daro, kur ji eina, ir kaip ten pateks.
(193.4) 16:7.5 Kada žmogus nemato skirtumo tarp tų tikslų, kurių jis siekia kaip mirtingasis, tada jis veikia egzistencijos gyvuliniu lygiu. Jis nesugebėjo pasinaudoti to materialaus aštraus matymo, moralinio skvarbumo, ir dvasinės įžvalgos aukštesniojo lygio privalumais, kas yra jo kosminio-proto dovanos, suteiktos jam kaip asmenei būtybei, neatskiriama dalis.
(193.5) 16:7.6 Dora yra teisumas—susiderinimas su kosmosu. Įvardinti dorybes, reiškia jas ne apibrėžti, bet jomis gyventi, reiškia jas pažinti. Dora nėra tiesiog žinios, taip pat ji dar nėra išmintis, bet vietoje šito ji yra augančio patyrimo tikrovė siekiant kosminių laimėjimų kylančiųjų lygių. Diena iš dienos mirtingojo žmogaus gyvenime, dora yra įgyvendinama nuolat pasirenkant gėrį, o ne blogį, ir šitoks pasirinkimo sugebėjimas rodo, jog turima morali prigimtis.
(193.6) 16:7.7 Žmogaus pasirinkimą tarp gėrio ir blogio įtakoja ne tik jo moralinės prigimties skvarbumas, bet taip pat ir tokie poveikiai, kaip neišmanymas, nesubrendimas, ir klydimas. Su doros panaudojimu taip pat yra susietas ir proporcijos pojūtis, nes blogį galimą įgyvendinti ir tada, kada dėl iškraipymo ar apgaulės vietoje didesnio pasirenkamas mežesnis. Santykinio įvertinimo arba palyginamojo matavimo menas ima veikti pritaikant moralios sferos dorybes.
(193.7) 16:7.8 Be matavimo meno, be šio skvarbumo, kurį įkūnija žmogaus sugebėjimas atidžiai ištyrinėti prasmes, žmogaus moralinė prigimtis būtų nepajėgi. Lygiai taip ir moralinis pasirinkimas būtų bergždžias be tos kosminės įžvalgos, kuri suteikia dvasinių vertybių sąmonę. Intelekto požiūriu, žmogus kyla į moralios būtybės lygį, nes jis yra apdovanotas asmenybe.
(193.8) 16:7.9 Moralės niekada negalima vystyti įstatymu ar jėga. Ji yra asmeninis ir laisvos valios reikalas, ir ji turi būti skleidžiama užkrėtimu, kada bendrauja moralūs asmenys su tais, kurie moraliai yra mažiau jautrūs, bet kurie taip pat tam tikru laipsniu trokšta vykdyti Tėvo valią.
(193.9) 16:7.10 Moralūs veiksmai yra ta žmogiškoji veikla, kurią apibūdina aukščiausias intelektas, reguliuojamas rinktinio skvarbumo renkantis aukštesnius tikslus, o taip pat atsirenkant moralias priemones tam, kad šitie tikslai būtų įgyvendinti. Toks elgesys yra doras. Tuomet, aukščiausioji dora yra pasirinkimas iš visos širdies vykdyti dangiškojo Tėvo valią.