Pasitikėjimas Tėvu ir atsirėmimas į Tėvą man neatėjo iš karto per akimirksnį. Tai buvo ilgas ir varginantis kelias mano gyvulinio genetinio paveldėjimo protui. Jis visą laiką, kaip ir jūsų protas, daug kuo nepasitikėjo, daug kuo abejojo, daug ko nesuvokė, ir visą laiką klausinėjo ir ieškojo.

Ir jūs nesibaiminkite dėl to, kad daug ko nežinote. Klausinėkite, ieškokite. Jūsų gyvulinis ego neleidžia jums paklausti to, ko nežinote. Klauskite be jokios baimės, nes nėra nė vieno visame pasaulyje žmogaus, kuris žinotų viską. Tada sugriūtų visa kūrinija, nes nebetektų prasmės augimas. O augimas yra įmanomas, kada vis gali sužinoti daugiau ir patirti daugiau, ir tuo žinojimu bei patyrimu pasidalinti su tais, kurie šito ieško ir nori patirti. Dėl to nevaržykite savojo ego baimės pančiais, o drąsiai klausinėkite ir tyrinėkite.

Jūs dabar esate tikrieji mokslininkai tyrinėtojai, kurie eina nepramintu keliu, keldami sau klausimus ir ieškodami atsakymų, susipažindami su kitų pasiekimais ir pritaikydami juos savuose tyrinėjimuose. Nebijokite tyrinėti tiek gyvenimo, tiek savęs. Kuo daugiau tyrinėsite, tuo daugiau patirsite.

Ir jokiu būdu nebijokite klaidų. Nėra nė vieno neklystančio. Net ir tie, kurie teigia, kad aš nugyvenau gyvenimą neklysdamas, šitaip teigdami klysta. Aš nebuvau robotas ar automatas, užprogramuotas iš anksto. Aš lygiai taip turėjau emocijas ir susierzinimo protrūkius. Tik jūs šito nežinote, nes manojo gyvenimo aprašymų niekur neskaitėte.
Jeigu aš būčiau buvęs kitoks negu visi kiti vaikai, tai manęs būtų nesupratę mano draugai. Aš negalėjau išsiskirti iš kitų. Aš buvau labai energingas vaikas. Ir mėgau lygiai taip lakstyti ir laipioti po kalnus, kaip ir kiti vaikai. Dėl to motina pergyvendavo, kad man kas neatsitiktų. Aš irgi nepareidavau namo laiku, stipriai užsižaidęs su draugais, ir dėl to buvau baramas, bet į tuos barimus žiūrėjau, kaip ir visi kiti mano draugai, tiesiog kaip tėvų neišvengiamą auklėjimo priemonę. Man buvo įprasta nuo ankstyvo amžiaus bendrauti su savo Tėvu danguje, nes pamačiau, kad nei mano draugai, nei mano tėvai, nei mokytojai man nieko negalėdavo aiškiai paaiškinti apie Dievą, nes tie žydų garbinami raštai man atrodė netikri ir juose man nebuvo mane patenkinančių atsakymų. Dėl to bendravimas su Tėvu, kaip aš jį vadindavau, pasišnekėjimas su Tėvu, mane ramino. Jeigu man būtų atsakymus pateikę gilesnius tėvai ar draugai, ar mokytojai, gal būčiau mažiau ieškojęs jų iš Tėvo, gal būčiau dar daugiau sukėlęs rūpesčių ir tėvams, ir draugams, ir mokytojams.
Bet mano žingeidumas ir judrumas buvo ir taip daug kam sukuriantis daug problemų. Aš nebuvau mušeika. Tačiau niekada nevengiau konfliktų, kad apginčiau kitą ar kad apsiginčiau pats. Tas tiesa, aš jų nesukeldavau, ir pats nereaguodavau iš karto. Tačiau ne kartą namo buvau grįžęs po susirėmimų su vaikais jausdamas pyktį, kad jie tokie kvaili ir tuoj puola muštis. Man tas labai nepatiko, tačiau, kad mane kas vadintų bailiu, niekada niekam nesudariau tokios progos. Aš net su vyresniais už save vaikais elgdavausi lygiai taip, kaip ir su savo bendraamžiais. Dėl to esu nuo jų ne kartą gavęs į kailį. Tačiau jūs turite suvokti esminį dalyką, kad Nazaretas buvo nedidelis miestelis,. kuriame visi vienas kitą pažinojo, dėl to ir tokie konfliktai negalėjo būti žiaurūs ir turėti labai skaudžių pasekmių, kokias sukelia jūsų dabartiniai konfliktai net tarp paauglių. Tuo metu žmogaus gili baimė dėl Dievo bausmės vertė jį nuo mažų dienų neužmiršti šitos Dievo nuostatos už bet kokią pražangą.
Nazareto gyvenimas buvo daug laisvesnis negu Judėjos kaimų ar miestų gyvenimas. Dėl to ir pasibaksnojimo tarp paauglių būdavo daugiau negu Judėjoje. Galilėja tarp Judėjos fariziejų ir rabinų turėjo menką reputaciją. Dėl to, jų supratimu, iš ten negalėjo kilti nieko rimto, kas pamalonintų Dievą Jahvę, o tik problemos. Todėl ir mūsų vaikiški susidūrimai buvo visiškai įmanomi, nes mes nebuvome auklėjami taip griežtai, kaip Judėjos žydų vaikai.

Kada jūs mane pateikiate savo pasakojimuose ar rašymuose, kaip vien tik gerą ir vien tik Dievo meilės įsikūnijimą, tai jūs mane parodote tik iš išorės. Jūs nieko nepasakote apie mano vidinius jausmus ir pergyvenimus, kurių jūs nė vienas negalėjote nei žinoti, nei numanyti apie juos. Juos žinau tik aš ir mano Tėvas. Ir niekas kitas negali vietoje manęs atspindėti mano tikrojo gyvenimo konkrečių epizodų. O jie nevisi buvo vien tik Tėvo meilės prasiveržimai mano gyvenime. Tačiau ryšys su Tėvu, vis labiau mane patraukiantis iš vidaus, vis labiau leidžiantis patirti realų poveikį, man leido pačiam pajausti, kad tai yra kažkas tikra ir kad šito tikrumo pasigendu bendraudamas su tėvais ir draugais. Dėl to vis daugiau ir daugiau atsiremdavau į tokį ryšį savyje. Tai man ir leido susilaikyti nuo tokių ydingų poelgių, kurie jau tuo metu buvo paplitę tarp jaunų žydų, vyno gėrimas, linksmybės su moterimis.

Tačiau aš šito ryšio siekiau ne tik savo pastangomis, bet taip pat ir man pačiam nesuvokiama trauka iš vidaus. Man tikrai buvo malonu jausti tokią ramybę ir palaimą savo paties viduje. Ir šitokia maloni trauka leido man patirti, kad šitame ryšyje yra kažkas daug giliau, negu mano žmogiškasis protas gali suvokti ir paaiškinti kitiems. Todėl man visa tai reikėjo laikyti savyje. Savyje, kol dar ir pats negalėjau paaiškinti sau pačiam, kas gi vyksta mano viduje, mano prote, ko net ir aš bijau atskleisti kitiems.
Šitokia būsena mane ir malonino iš vidaus, kad žinau kažkokią paslaptį, ir neramino mano protą, nes jis nežinojo, kas tai. Bet vis tiek mano žingeidus protas, tas gyvulinio paveldėjimo protas, ieškojo atsakymų, iš kur ateina tas malonus pojūtis ir vidinė ramybė, kad mane nustoja jaudinti ir erzinti net ir mano bendraamžių kvaili veiksmai, užsipuolimai, kada aš vis mažiau bereaguodavau į jų laidomas replikas, jog aš vis daugiau tampu svajotoju-filosofu.