(1772.2) 160:1.1 Ankstyvą pirmadienio rytą, Rodanas pradėjo ciklą iš dešimties kreipimųsi į Natanielių, Tomą, ir į maždaug dvidešimties tikinčiųjų, kurie atsitiktinai buvo Magadane, grupę. Šitie pokalbiai, sutraukti, sujungti, ir persakyti šiuolaikine frazeologija, apmąstymui pateikia tokias mintis:

(1772.3) 160:1.2 Žmogiškąjį gyvenimą sudaro trys didžiosios varomosios jėgos—akstinai, troškimai, ir pagundos. Stiprų charakterį, valdingą asmenybę, galima pasiekti tiktai tada, kada natūralus gyvenimo akstinas yra paverčiamas visuomeniniu gyvenimo menu, kada dabartiniai troškimai yra transformuojami į tuos aukštesniuosius siekius, kurie gali vesti į tvirtus laimėjimus, tuo tarpu kasdienė egzistencijos pagunda turi būti perkelta iš žmogaus įprastinių ir nusistovėjusių idėjų į neištirtų idėjų ir neatrastų idealų aukštesnes sferas.

(1772.4) 160:1.3 Kuo civilizacija tampa sudėtingesnė, tuo gyvenimo menas taps sunkesnis. Kuo sparčiau keisis visuomeniniai papročiai, tuo charakterio vystymo užduotis taps sudėtingesnė. Kas dešimt generacijų žmonija gyenimo meno turi mokytis iš naujo, jeigu norima, kad tęstųsi pažanga. Ir jeigu žmogus taps toks išradingas, kad jis dar labiau prisidės prie visuomenės sudėtingumo, tuomet gyvenimo meno reikės iš naujo išmokti per trumpesnį laiką, galbūt per kiekvienos atskiros kartos laikotarpį. Jeigu gyvenimo meno evoliucija nežengs koja kojon su egzistencijos metodu, tai žmonija greitai nusiris atgal prie paprasto gyvenimo akstino—prie tokio pasiekimo, kada yra patenkinamos dabartinės aistros. Šitaip iš tikrųjų žmonija liks nesubrendusi; visuomenei nepavyks suaugti iki savo visiško subrendimo.

(1773.1) 160:1.4 Visuomeninis subrendimas yra tolygus tokiam laipsniui, kokiu žmogus nori vien tik laikinų ir dabartinių troškimų patenkinimą pakeisti į puoselėjimą tų aukštesniųjų lūkesčių, kurių pasiekimui reikalingos pastangos suteikia didesnį pasitenkinimą dėl to, kad yra vis didesnis vystymasis link nuolatinių tikslų. Bet visuomeninės brandos tikrasis požymis yra tokios tautos noras atsisakyti teisės ramiai ir patenkintai gyventi, kai vadovaujamasi lengvumą propaguojančiomis nusistovėjusių tikėjimų ir įprastinių idėjų normomis, vardan neramios ir energijos reikalaujančios vilionės siekti neištyrinėtų galimybių, kad būtų įgyvendinti idealistinių dvasinių realybių neatrasti tikslai.

(1773.2) 160:1.5 Gyvūnai puikiai reaguoja į gyvenimo akstinus, bet tiktai žmogus gali pasiekti gyvenimo meną, nors didžioji žmonijos dalis patiria tiktai gyvulinį akstiną gyventi. Gyvūnams yra žinomas tiktai šitas aklas ir instinktyvus akstinas; žmogus šitą natūralios funkcijos akstiną sugeba pranokti. Žmogus gali nuspręsti gyventi aukštame išmintingo meno lygyje, net ir dangiškojo džiaugsmo ir dvasinės ekstazės lygyje. Gyvūnai nesidomi gyvenimo tikslais; dėl to jie niekada ir nesijaudina, taip pat jie ir nesižudo. Savižudybė tarp žmonių liudija, jog tokios būtybės išsivystė aukščiau už vien tiktai grynai gyvulinę egzistencijos pakopą, ir taip pat rodo, jog tokių žmogiškųjų būtybių tiriančioms pastangoms nepavyko pasiekti mirtingojo patyrimo meninių lygių. Gyvūnai nežino gyvenimo prasmės; žmogus ne tiktai turi sugebėjimą atpažinti vertybes ir suvokti prasmes, bet jis taip pat sąmoningai suvokia ir prasmių prasmę—jis pats sąmoningai suvokia įžvalgą.

(1773.3) 160:1.6 Kada žmonės natūralių troškimų gyvenimo išdrįsta atsisakyti vardan meno ir netvirtos logikos rizikingo gyvenimo, tada jie turi tikėtis, kad jiems teks kentėti dėl to kylančius emocinių praradimų pavojus—konfliktus, nelaimingumą, ir neužtikrintumą—bent jau iki to laiko, kada jie pasieks tam tikrą intelektualios ir emocinės brandos laipsnį. Nedrąsumas, nerimas, ir tinginystė yra konkretus moralinio nesubrendimo įrodymas. Žmogiškoji visuomenė susiduria su dviemis problemomis: su individo subrendimo pasiekimu ir su rasės subrendimo pasiekimu. Subrendusi žmogiškoji būtybė greitai pradeda žvelgti į visus kitus mirtinguosius su švelnumo jausmais ir su pakantumo emocijomis. Subrendę žmonės į nesubrendusius žmones žiūri su meile ir supratimu kaip tėvai augindami savuosius vaikus.

(1773.4) 160:1.7 Sėkmingas gyvenimas yra nei daugiau, nei mažiau kaip patikimų metodų sprendžiant įprastas problemas įvaldymo menas. Pirmasis žingsnis sprendžiant bet kokią problemą yra šitą sunkumą nustatyti, izoliuoti problemą, ir atvirai suvokti jos pobūdį ir sudėtingumą. Didžiulė klaida yra tai, jog, kada gyvenimo problemos sužadina mūsų gilumines baimes, mes atsisakome jas suvokti. Lygiai taip, kada mūsų sunkumų pripažinimas sukelia mūsų ilgai puoselėto išdidumo sumažinimą, prisipažinimą dėl pavydo, arba giliai įsišaknijusių prietarų atsisakymą, tada eilinis žmogus yra labiau linkęs kabintis už senų tvirtumo iliuzijų ir ilgai puoselėtų apgaulingų saugumo jausmų. Tiktai drąsus žmogus nori sąžiningai pripažinti, ir be baimės žvelgti į tai, ką atranda nuoširdus ir logiškas protas.

(1773.5) 160:1.8 Bet kokios problemos išmintingas ir veiksmingas sprendimas reikalauja, jog protas tikrai būtų išsivadavęs iš šališkumo, aistros, ir kitų grynai asmeninių prietarų, kurie galėtų trukdyti realių faktų, kurie ir sudaro tą spręstiną problemą, nešališkam apžvelgimui. Gyvenimo problemų sprendimas reikalauja drąsos ir nuoširdumo. Tiktai sąžiningi ir drąsūs individai sugeba be baimės eiti gluminančiu ir painiojančiu gyvenimo labirintu į ten, kur gali vesti bebaimio proto logika. Ir šitas proto ir sielos išvadavimas niekada negali būti įgyvendintas be išmintingo entuziazmo, besiribojančio su religiniu uolumu, varomosios galios. Jam reikalinga didingo idealo vilionė tam, kad toliau žmogų trauktų siekti tokio tikslo, į kurį kelią pastoja sunkios materialios problemos ir daugybė intelektualių pavojų.

(1774.1) 160:1.9 Nors tu ir esi gerai pasirengęs sunkioms gyvenimo situacijoms, bet vargu ar galėsi tikėtis sėkmės, jeigu neturi tos proto išminties ir asmenybės žavesio, kurie tave įgalina laimėti savo bičiulių širdingą paramą ir bendradarbiavimą. Tu negali tikėtis didelės sėkmės nei pilietiniame, nei religiniame gyvenime, jeigu negali išmokti, kaip įtikinti savo bičiulius, kaip palenkti juos į savo pusę. Tu tiesiog turi būti taktiškas ir pakantus.

(1774.2) 160:1.10 Bet iš visų metodų, kaip spręsti problemas, didingiausią aš sužinojau iš Jėzaus, jūsų Mokytojo. Aš turiu mintyje tą metodą, kuriuo jis taip nuosekliai naudojasi ir pats, ir kurio jis taip tiksliai išmokė jus, garbinimo meditacijos vienatvėje. Šitame Jėzaus įprotyje taip dažnai išeiti vienam, kad artimai bendrautų su Tėvu danguje, yra tas metodas, kurio dėka yra ne tik sukaupiama stiprybė ir išmintis spręsti paprastus gyvenimo konfliktus, bet taip pat ir pasisemiama energijos aukštesnių moralinės ir dvasinės prigimties problemų sprendimui. Bet net ir teisingi problemų sprendimo būdai nekompensuos įgimtų asmenybės defektų arba neatpirks to, kad nėra alkio ir troškulio tikrajam teisumui.

(1774.3) 160:1.11 Mane giliai paveikė tas Jėzaus įprotis išeiti vienam atskirai tam, kad įsitrauktų į šituos gyvenimo problemų analizavimo vienatvės laikotarpius; kad pasipildytų naujomis išminties ir energijos atsargomis tam, jog patenkintų visuomeninės tarnystės daugialypius poreikius; kad paspartintų ir pagilintų aukščiausiąjį gyvenimo tikslą visą asmenybę realiai pajungdamas tokiai sąmonei, kada yra palaikomas ryšys su dieviškumu; kad įgautų naujų ir geresnių metodų, kaip prisiderinti prie visą laiką besikeičiančių gyvenimo egzistencijos situacijų; kad įgyvendintų tuos gyvybiškai reikšmingus žmogaus asmeninių nuostatų pertvarkymus ir priderinimus, kurie yra tokie svarbūs padidintai įžvalgai į viską, kas yra vertinga ir realu; ir kad visa tai būtų daroma žvelgiant vien tiktai į Dievo šlovę—nuoširdžiai gyvenant jūsų Mokytojo mėgstamiausia malda, “Tebūnie ne manoji, bet tavoji valia.”

(1774.4) 160:1.12 Jūsų Mokytojo šita garbinimo praktika suteikia tą atsipalaidavimą, kuris praskaidrina protą; tą apšvietimą, kuris įkvepia sielą; tą drąsą, kuri įgalina žmogų narsiai žvelgti į savo problemas; tą savęs supratimą, kuris užtemdo protą atimančią baimę; ir tą sąjungos su dieviškumu sąmonę, kuri aprūpina žmogų tuo užtikrintumu, kuris įgalina jį išdrįsti būti panašiam į Dievą. Garbinimo suteikiamas atsipalaidavimas, arba dvasinis bendravimas, kokį naudoja Mokytojas, atpalaiduoja įtampą, pašalina konfliktus, ir smarkiai padidina visus asmenybės resursus. Ir visa šita filosofija, plius karalystės evangelija, sudaro kaip aš suprantu naująją religiją.

(1774.5) 160:1.13 Prietarai sielą apakina neleisdami jai suvokti tiesos, o prietarus galima pašalinti tiktai tuomet, kada siela nuoširdžiai atsiduoda tokio reikalo, kuris aprėpia ir apjungia visus bičiulius žmones, garbinimui. Prietarai yra neatskiriamai susieti su savanaudiškumu. Prietarus galima pašalinti tiktai atsisakius savanaudiško siekio, ir jį pakeitus ieškojimu, kaip pasitenkinti tarnaujant tokiam reikalui, kuris yra didingesnis ne tik už savąjį aš, bet kuris yra didingesnis net ir už visą žmoniją—Dievo ieškojimu, dieviškumo pasiekimu. Asmenybės brandos įrodymą sudaro žmogiškojo troškimo tokia transformacija, kada ji nuolat siekia suvokti tas vertybes, kurios yra aukščiausios ir kuo dieviškiausiai realios.

(1774.6) 160:1.14 Nuolat kintančiame pasaulyje, besivystančioje visuomeninėje tvarkoje, neįmanoma palaikyti likimo nusistovėjusių ir nustatytų tikslų. Asmenybės stabilumą gali patirti tiktai tie, kurie atrado ir apkabino gyvąjį Dievą kaip begalinio pasiekimo amžinąjį tikslą. Ir šitokiu būdu tam, kad žmogaus tikslas būtų perkeltas iš laiko į amžinybę, iš žemės į Rojų, iš to, kas yra žmogiška, į tai, kas yra dieviška, būtina, kad žmogus iš tiesų atsinaujintų, atsiverstų, atgimtų vėl; kad jis tikrai taptų tuo iš naujo sukurtu dieviškosios dvasios vaiku; kad jis tikrai laimėtų patekimą į dangaus karalystės broliją. Visos filosofijos ir religijos, kurios tokių idealų neturi, yra nesubrendusios. Ta filosofija, kurios mokau aš, sujungta su ta evangelija, kurią skelbiate jūs, išreiškia naują brandos religiją, visų ateities kartų idealą. Ir tai yra tiesa, nes mūsų idealas yra galutinis, neklystantis, amžinas, visuotinis, absoliutus, ir begalinis.

(1775.1) 160:1.15 Manoji filosofija man suteikė akstiną ieškoti tikrojo laimėjimo realybių, brandos tikslo. Bet manasis akstinas buvo bejėgis; manasis ieškojimas neturėjo varomosios jėgos; manasis ieškojimas kentėjo dėl to, kad nebuvo nukreipimo tvirtumo. Ir šituos trūkumus visiškai pašalino šita naujoji Jėzaus evangelija, turinti padidiną įžvalgą, idealų išaukštinimą, ir tikslų įtvirtinimą. Be dvejonių ir nepasitikėjimo aš dabar galiu pradėti šitą amžinąjį sumanymą.