(1765.3) 159:3.1 Edrėjoje, kur dirbo Tomas ir jo pagalbininkai, Jėzus praleido vieną dieną ir naktį ir, vakarinių diskusijų metu, pateikė tuos principus, kuriais turi vadovautis tie skelbiantys tiesą, ir kurie turėtų įkvėpti visus tuos, kurie moko karalystės evangelijos. Apibendrinus ir persakius šiuolaikine frazeologija, Jėzus mokė:

(1765.4) 159:3.2 Visada gerbkite žmogaus asmenybę. Teisingo reikalo niekada nereikėtų siekti jėgos pagalba; dvasines pergales galima laimėti tiktai dvasinės galios dėka. Šitas perspėjimas nenaudoti materialių poveikių apima psichinę jėgą, o taip pat ir fizinę jėgą. Neturi būti naudojama kvapą gniaužiančių argumentų ir protinio pranašumo tam, kad vyrai ir moterys būtų verčiami stoti į karalystę. Žmogaus protas neturi būti gniuždomas vien tiktai logikos svorio pagalba arba laikomas baimingos pagarbos būsenoje gudraus iškalbingumo dėka. Nors priimant žmogiškuosius sprendimus emocijų kaip faktoriaus pašalinti iki galo negalima, bet tiems, kurie karalystės reikalą norėtų vystyti, savo mokymuose nereikėtų į jas apeliuoti tiesiogiai. Kreipkitės tiesiai į dieviškąją dvasią, kuri gyvena žmonių proto viduje. Nesikreipkite į baimę, apgailėjimą, arba vien tik į jausmą. Kreipdamiesi į žmones, būkite dori; rodykite savikontrolę ir demonstruokite reikiamą susilaikymą; savo mokinių asmenybėms rodykite deramą pagarbą. Prisiminkite, kad aš esu sakęs: “Žiūrėkite, aš stoviu prie durų ir beldžiuosi, ir jeigu tiktai koks nors žmogus jas atidarys, tai tikrai aš įeisiu.”

(1765.5) 159:3.3 Vesdami žmones į karalystę, nesumažinkite arba nesunaikinkite jų savigarbos. Nors perdaug didelė savigarba gali sunaikinti deramą nusižeminimą ir baigtis pasididžiavimu, išpuikimu, ir įžulumu, bet savigarbos praradimas labai dažnai baigiasi valios paralyžiumi. Šitoji evangelija būtent ir turi tikslą atstatyti savigarbą tiems, kurie ją yra praradę, ir ją apriboti tiems, kurie ją turi. Nedarykite tokios klaidos, jog savo mokinių gyvenime vien tiktai smerktumėte blogus poelgius; taip pat prisiminkite suteikti nuoširdų pripažinimą jų gyvenime labiausiai pagirtiniems dalykams. Neužmirškite, jog manęs tikrai niekas nesustabdys, kad atstatyčiau savigarbą tiems, kurie ją yra praradę, ir kurie iš tikrųjų trokšta ją atgauti.

(1765.6) 159:3.4 Žiūrėkite, kad neužgautumėte drovių ir išsigandusių sielų savigarbos. Naivių mano sielos brolių nepadarykite savo sarkazmo objektu. Su baimės apimtais manaisiais vaikais nebūkite ciniški. Tinginystė savigarbą griauna; dėl to, savo sielos brolius įspėkite, jog visą laiką būtų užsiėmę savo pasirinktų užduočių vykdymu, ir iš visų jėgų stenkitės užtikrinti darbą tiems, kurie nebeturi užsiėmimo.

(1766.1) 159:3.5 Niekada nenaudokite tokios negarbingos taktikos, kad siektumėte vyrus ir moteris įbauginti tam, kad jie stotų į karalystę. Mylintis tėvas negąsdina savo vaikų tam, kad jie nusileistų ir paklustų jo teisingiems reikalavimams.

(1766.2) 159:3.6 Kada nors karalystės vaikai suvoks, jog stiprūs emociniai jausmai nėra tapatūs dieviškosios dvasios vedimui. Jeigu žmogus jaučia stiprų ir keistą norą, ką nors padaryti ar nuvykti į kokią nors vietą, tai nebūtinai reiškia, jog tokie impulsai yra viduje gyvenančios dvasios vedimas.

(1766.3) 159:3.7 Iš anksto įspėkite visus tikinčiuosius dėl paribio konflikto, kurį turi patirti visi tie, kurie iš to gyvenimo, kuris yra gyvenamas materialiame kūne, eina į tą aukščiausią gyvenimą, kuris yra gyvenamas dvasioje. Tie, kurie gyvena vien tiktai kurioje nors vienoje iš šitų dviejų sferų, susiduria su nedideliu konfliktu arba pasimetimu, bet visi yra pasmerkti tam, jog patirtų didesnį ar mažesnį netikrumą tuo metu, kada iš vieno tokio gyvenimo lygio pereina į kitą. Įeidami į karalystę, jūs negalite išvengti jos pareigų arba pabėgti nuo jos suteikiamų įsipareigojimų, bet prisiminkite: Evangelijos jungas nevargina ir tiesos našta yra lengva.

(1766.4) 159:3.8 Pasaulyje yra gausu išalkusių sielų, kurios badauja, kada gyvenimo duona yra šalia; žmonės miršta ieškodami to paties Dievo, kuris gyvena jų viduje. Žmonės ieško karalystės lobių ilgesingomis širdimis ir pavargusiomis kojomis, kada juos visus galima pasiekti gyvuoju įtikėjimu. Religijai įtikėjimas yra tai, kas laivui yra burės; jis yra galios padidinimas, o ne sunkesnė gyvenimo našta. Tiems, kurie įeina į karalystę, yra tiktai viena vienintelė kova, ir tai yra kovoti gerąją įtikėjimo kovą. Tikintysis kovoja tiktai viename mūšyje, ir tai yra mūšis prieš abejonę—netikėjimą.

(1766.5) 159:3.9 Skelbdami karalystės evangeliją, jūs tiesiog mokote draugystės su Dievu. Ir šitoji bičiulystė vienodai patiks vyrams ir moterims dėl to, kad ir vieni, ir kiti suras tai, kas kuo tikriausiai patenkins jiems būdingus troškimus ir idealus. Sakykite mano vaikams, jog aš ne tiktai esu švelnus jų jausmams ir pakantus jų moralinėms silpnybėms, bet ir tai, jog aš taip pat esu negailestingas nuodėmei ir nepakantus sąmoningam piktybiniam blogiui. Aš iš tiesų esu nusižeminęs ir nuolankus savojo Tėvo akivaizdoje, bet lygiai taip ir griežtai aš esu nepermaldaujamas ten, kur yra tyčinis blogio darymas ir nuodėmingas maištas prieš manojo Tėvo danguje valią.

(1766.6) 159:3.10 Jūs savo mokytojo tikrai neturite vaizduoti kaip liūdesio apimto žmogaus. Ateities kartos taip pat iš tiesų patirs mūsų džiaugsmo spinduliavimą, mūsų geros valios gyvumą, ir mūsų gero humoro įkvėpimą. Mes skelbiame gerosios naujienos žinią, kuri savo transformuojančia galia yra užkrečianti. Mūsų religijoje pulsuoja naujas gyvenimas ir naujos prasmės. Tuos, kurie priima šitą mokymą, užlieja džiaugsmas, ir savo širdyje jie yra priversti pajusti dar didesnį džiūgavimą. Augančią laimę visada patiria visi tie, kurie yra tikri dėl Dievo.

(1766.7) 159:3.11 Visus tikinčiuosius mokykite, kad jie vengtų atsiremti į netikros užuojautos nepatikimą ramstį. Jūs negalite išugdyti stipraus charakterio gailėdami savęs; nuoširdžiai stenkitės vengti paprasčiausios bičiulystės varge apgaulingo poveikio. Užuojautą rodykite drąsiems ir bebaimiams, tuo tarpu susilaikykite nuo to, kad reikštumėte per didelę užuojautą toms bailioms sieloms, kurios gyvenimo išbandymams priešinasi neryžtingai. Nesiūlykite paguodos tiems, kurie pasiduoda net ir nepamėginę su savo vargais susigrumti. Neužjauskite savo bičiulių vien tik dėl to, kad savo ruožtu jie galėtų užjausti jus.

(1766.8) 159:3.12 Kada kartą mano vaikai ima sąmoningai suvokti dieviškojo buvimo užtikrinimą, tada toks įtikėjimas išplės protą, sukilnins sielą, sustiprins asmenybę, padidins laimę, pagilins dvasinį suvokimą, ir sustiprins galią mylėti ir būti mylimam.

(1767.1) 159:3.13 Mokykite visus tikinčiuosius, jog tie, kurie įeina į dangaus karalystę, šituo neįgauna imuniteto nuo laiko nelaimingų atsitikimų arba nuo įprastų gamtos katastrofų. Tikėjimas evangelija neužkirs kelio tam, kad nepatektumėte į bėdą, bet jis užtikrins, kad jūs tikrai neišsigąsite, kada iš tiesų bėda užklups jus. Jeigu jūs drįstate tikėti į mane ir iš visos širdies toliau eiti su manimi, tai šitaip elgdamiesi jūs kuo tikriausiai žengiate tuo keliu, kuris tikrai veda į nemalonumus. Aš neprižadu to, kad jus išvesiu iš priešiškumo vandenų, bet aš tikrai prižadu, kad aš eisiu su jumis per visus šituos vargus.

(1767.2) 159:3.14 Ir dar daug ko Jėzus mokė šitą tikinčiųjų grupę prieš tai, kada jie nuėjo miegoti. Ir tie, kurie girdėjo šituos žodžius, saugojo juos savo širdyje ir dažnai juos pateikdavo pamokydami tuos apaštalus ir mokinius, kurių nebuvo tuo metu, kada jie buvo išsakyti.