(1721.1) 154:6.1 Buvo maždaug aštunta valanda šito sekmadienio rytą, kada Jėzaus žemiškosios šeimos penki nariai atvyko į šią vietą, atsiliepdami į Judo brolienės skubų iškvietimą. Iš visos jo meterialaus kūno šeimos tiktai vienas narys, Rūta, tikėjo iš visos širdies ir visą laiką jo misijos žemėje dieviškumu. Judas ir Jokūbas, ir net Juozapas, vis dar išlaikė didelę dalį savojo įtikėjimo į Jėzų, bet išdidumas jiems trukdė blaiviau mąstyti ir pajusti tikrai dvasinius polinkus. Marija lygiai taip pat buvo draskoma tarp meilės ir baimės, tarp motinos meilės ir šeimos išdidumo. Nors ją ir gąsdino abejonės, bet ji niekada iki galo negalėjo užmiršti Gabrielio apsilankymo prieš Jėzaus gimimą. Fariziejai atkakliai stengėsi Mariją įtikinti, kad Jėzus yra pamišęs, beprotis. Jie ragino ją, kad ji drauge su savo sūnumis nueitų ir pasistengtų jį atkalbėti nuo tolimesnių pastangų mokyti viešai. Jie užtikrino Mariją, kad netrukus Jėzaus sveikata pašlis, ir kad visai šeimai bus užtraukta tiktai negarbė ir nešlovė, jeigu jam bus leidžiama savo veiklą tęsti. Ir šitokiu būdu, kada pasiekė žinia iš Judo brolienės, tada visi penki iš karto išsirengė į Zabediejaus namus, jie visi buvo Marijos namuose, kur išvakarėse buvo susitikę su tais fariziejais. Su Jeruzalės lyderiais jie kalbėjosi iki išnaktų, ir daugiau ar mažiau visi buvo įsitikinę, kad Jėzus elgiasi keistai, kad jis elgiasi keistai jau kuris laikas. Nors Rūta jo elgesyje ir negalėjo paaiškinti visko, bet ji atkakliai tvirtino, kad su savo šeima jis visada elgėsi sąžiningai, ir ji atsisakė pritarti tai programai, kad būtų mėginama nuo tolimesniojo darbo jį atkalbėti.

(1721.2) 154:6.2 Pakeliui į Zabediejaus namus jie aptarinėjo šituos reikalus ir tarpusavyje susitarė pamėginti Jėzų įtikinti, kad jis su jais vyktų namo, nes, Marija tarė: “Aš žinau, jog galėčiau savo sūnų paveikti, jeigu tiktai jis tikrai parvyktų namo ir išklausytų mane.” Jokūbas ir Judas buvo girdėję gandų apie planus Jėzų suimti ir jį nugabenti į Jeruzalę, kad nuteistų. Jie taip pat baiminosi ir dėl savo pačių saugumo. Kol Jėzus liaudies akyse buvo populiarus, tol jo šeima leido šiems reikalams klostytis sava vaga, bet dabar, kada Kapernaumo gyventojai ir Jeruzalės lyderiai staiga atsigręžė prieš jį, jie labai smarkiai pajuto savo tariamai nešlovingos kėblios padėties spaudimą.

(1721.3) 154:6.3 Jie tikėjosi susitikti su Jėzumi, pasivesti jį į šalį, ir paraginti jį vykti namo kartu su jais. Jie galvojo patikinti jį, kad jie užmirš tai, kad jis juos ignoravo—jie atleis ir užmirš—jeigu tiktai jis atsisakys tos kvailystės mėginti skelbti naują religiją, kuri gali atnešti vargą jam pačiam ir užtraukti gėdą jo šeimai. Į visa tai Rūta atsakydavo tik tiek: “Aš pasakysiu savo broliui, jog aš manau, kad jis yra Dievo žmogus, ir jog aš tikiuosi, kad jis geriau norėtų numirti negu leisti šitiems nusidėjėliams fariziejams sustabdyti jo pamokslavimą.” Juozapas pažadėjo pasirūpinti Rūta, kad ji nekalbėtų tol, kol kiti Jėzų įkalbinės.

(1721.4) 154:6.4 Kada jie priėjo Zabediejaus namus, tada Jėzus buvo pasiekęs savo atsisveikinimo kreipimosi į mokinius vidurį. Jie stengėsi patekti į namo vidų, bet jis buvo tiesiog perpildytas. Galiausiai jie įsitaisė užpakaliniame prieangyje ir nusiuntė Jėzui žinią, per susirinkusius žmones, taip, kad ją galų gale jam pašnibždėjo Simonas Petras, kuris nutraukė jo kalbą šiuo tikslu ir kuris pasakė: “Žiūrėk, tavoji motina ir tavieji broliai yra lauke, ir jie labai nori su tavimi pasišnekėti.” Dabar jo motinai į galvą ir mintis neatėjo, kaip svarbu jo pasekėjams perteikti šitą atsisveikinimo pranešimą, ji taip pat tikrai nežinojo, kad jo kalbą bet kurią akimirką gali nutraukti pasirodymas tų, kurie ateina jo suimti. Ji iš tikrųjų manė, jog, po tokio ilgo akivaizdaus susvetimėjimo, atsižvelgiant į tai, kad ji ir jo broliai tikrai parodė gailestingumą patys atvykdami pas jį, Jėzus nustos kalbėti ir ateis pas juos tą pačią akimirką, kai tik gaus žinią apie tai, kad jie laukia.

(1722.1) 154:6.5 Tai buvo tiesiog dar vienas iš tų atvejų, kada jo žemiškoji šeima negalėjo suvokti, kad jis turi rūpintis ir Tėvo reikalais. Ir šitokiu būdu Marija ir jo broliai buvo giliai įskaudinti, kada, nežiūrint to, kad savo pasisakymą jis pertraukė tam, jog šią žinią išklausytų, bet vietoje to, kad lėktų į lauką pasisveikinti su jais, jie išgirdo jo melodingą balsą, tariantį garsiau: “Pasakykite mano motinai ir mano broliams, kad jiems nereikėtų baimintis dėl manęs. Tėvas, atsiuntęs mane į šį pasaulį, manęs neapleis; taip pat tikrai nieko blogo neatsitiks ir mano šeimai. Paprašykite, kad jie būtų drąsūs ir atsiduotų karalystės Tėvui. Bet, galų gale, kas gi yra manoji motina ir kas gi yra manieji broliai?” Ir savo rankas ištiesdamas į priekį į visus savo mokinius, susirinkusius šitame kambaryje, jis tarė: “Aš neturiu motinos; aš neturiu brolių. Štai mano motina, štai mano broliai! Nes, kas tiktai vykdo manojo Tėvo, kuris yra danguje, valią, tas yra mano motina, tas yra mano brolis ir mano sesuo.”

(1722.2) 154:6.6 Ir kada Marija išgirdo šituos žodžius, tada ji apalpo Judo glėbyje. Jie išnešė ją į sodą, kad atgaivintų, tuo tarpu Jėzus tarė savosios išsiskyrimo kalbos baigiamuosius žodžius. Tada jis būtų išėjęs į lauką pasišnekėti su savo motina ir broliais, bet iš Tiberijaus atskubėjo pasiuntinys, atnešęs žinią, kad Sanhedrino pareigūnai yra pakeliui į čia, turėdami suteiktus įgaliojimus suimti Jėzų ir jį nugabenti į Jeruzalę. Šitą žinią priėmė Andriejus ir, nutraukęs Jėzų, jis ją perdavė jam.

(1722.3) 154:6.7 Andriejus neprisiminė, jog Dovydas aplink Zabediejaus namą buvo išstatęs apie dvidešimt penkis sargybinius, ir jog niekas jų negalėjo užklupti netikėtai; taigi jis paklausė Jėzaus, ką reikia daryti. Mokytojas stovėjo tylėdamas, tuo tarpu jo motina po truputėlį ėmė atsigauti sode po to šoko, kada išgirdo šiuos žodžius, “Aš neturiu motinos.” Būtent kaip tik šituo metu kažkokia moteris kambaryje atsistojo ir sušuko: ”Tebūnie palaimintos tos įsčios, kurios pagimdė tave, ir tebūnie palaimintos tos krūtys, kurios išmaitino tave.” Jėzus minutėlę nukrypo nuo savo pokalbio su Andriejumi tam, kad atsakytų šitai moteriai, tardamas, “Ne, geriau jau tebūnie palaimintas tas, kuris girdi Dievo žodį ir išdrįsta jam paklusti.”

(1722.4) 154:6.8 Marija ir Jėzaus broliai manė, kad Jėzus jų nesuprato, kad jis nustojo domėtis jais, nesuvokdami, jog Jėzaus nesuprato būtent jie. Jėzus iki galo suprato, kaip žmonėms sunku nuraukti ryšius su savąja praeitimi. Jis žinojo, kaip žmogiškosios būtybės keičia savo nuomonę, veikiamos pamokslininko iškalbos, ir kaip sąmonė reaguoja į jausmingą kreipimąsi, lygiai taip, kaip ir protas reaguoja į logiką ir samprotavimą, bet jis taip pat žinojo, kaip nepalyginamai sunkiau yra įtikinti žmones atsižadėti praeities.

(1722.5) 154:6.9 Per amžius tai yra tiesa, jog visi tie, kurie gali manyti, kad juos suprato klaidingai, arba, kad jie yra neįvertinti, Jėzuje turi užjaučiantį draugą ir supratingą patarėją. Savo apaštalus jis buvo įspėjęs, jog žmogaus priešais gali būti jo paties namiškiai, bet vargu ar jis suvokė, jog šitas pranašavimas beveik išsipildys jo paties patyrime. Jėzus savosios šeimos neapleido dėl to, jog vykdytų savo Tėvo valią—jį apleido ji. Vėliau, po Mokytojo mirties ir prisikėlimo, kada Jokūbas savo gyvenimą susiejo su ankstyvuoju krikščionių judėjimu, tada jis nepaprastai kentėjo dėl to, kad nepatyrė šito ankstesniojo bendravimo su Jėzumi ir jo mokiniais.

(1723.1) 154:6.10 Patirdamas šituos įvykius, Jėzus nusprendė vadovautis savo žmogiškojo proto ribotomis žiniomis. Jis troško to, jog bendravimo su savo pagalbininkais patyrimą kauptų kaip paprasčiausias žmogus. Ir būtent savo žmogiškojo proto dėka Jėzus norėjo pasimatyti su savo žmogiškąja šeima prieš jam išvykstant. Jis savo kalbos, kurią buvo įpusėjęs, nenorėjo nutraukti, kad šitaip jų pirmasis susitikimas po tokio ilgo išsiskyrimo nevirstų tokiu viešu dalyku. Jis ketino užbaigti savąjį kreipimąsi ir tada pabūti su jais prieš išvykstant, bet šitą planą sužlugdė ką tik nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės.

(1723.2) 154:6.11 Jų pabėgimą dar labiau paskubino Dovydo pasiuntinių grupės atvykimas prie Zabediejaus namo galinio įėjimo. Tas triukšmas, kurį sukėlė šitie vyrai, išgąsdino apaštalus, kurie pamanė, jog naujieji atvykėliai gali būti tie vyrai, kurie pasirodė tam, kad juos suimtų, ir bijodami to, kad juos nedelsiant suims, jie per priekinį įėjimą išskubėjo prie laukiančio laivo. Ir visa tai paaiškina, kodėl Jėzus nepamatė savosios šeimos, laukiančios galiniame prieangyje.

(1723.3) 154:6.12 Bet jis tikrai pasakė Zabediejui, kada skubėdamas lipo į laivą: “Pasakyk mano motinai ir mano broliams, jog aš vertinu tai, kad jie atėjo, ir jog aš ketinau pasimatyti su jais. Įspėk juos, kad tegu jie ne ant manęs pyksta, o geriau tegu stengiasi pažinti Dievo valią ir įgauti gailestingumo ir drąsos šitą valią vykdyti.”