(1659.8) 148:4.1 Jėzus laikėsi įpročio du vakarus per savaitę rengti specialius pasikalbėjimus su individais, kurie norėjo su juo pasišnekėti, viename nuošaliame ir dengtame Zabediejaus sodo kampelyje. Vieno iš tokių vakarinių privačių pasikalbėjimų metu Tomas Mokytojui pateikė šitą klausimą: “Kodėl žmonėms reikia gimti iš dvasios tam, kad įeitų į karalystę? Ar atgimimas yra reikalingas tam, kad būtų išvengta to nelabojo kontrolės? Mokytojau, kas yra blogis?” Kada Jėzus išklausė šiuos klausimus, tada jis tarė Tomui:

(1660.1) 148:4.2 “Nedaryk tokios klaidos, kad painiotum blogį su tuo nelabuoju, teisingiau su tuo piktybiniu nelabuoju. Tas, kurį tu vadini nelabuoju, yra savimyla sūnus, aukštasis administratorius, kuris tą suvokdamas sąmoningai sukėlė maištą prieš manojo Tėvo ir jo ištikimų Sūnų valdymą. Bet šiuos nuodėmingus maištininkus aš jau nugalėjau. Savo prote išsiaiškink šiuos skirtingus požiūrius į Tėvą ir jo visatą. Niekada neužmiršk šitų ryšio su Tėvo valia dėsnių:

(1660.2) 148:4.3 “Blogis yra dieviškojo dėsnio, Tėvo valios, nesąmoningas arba netyčinis pažeidimas. Blogis lygiai taip pat yra paklusimo Tėvo valiai netobulumo matas.

(1660.3) 148:4.4 “Nuodėmė yra dieviškojo dėsnio, Tėvo valios, sąmoningas, suvokiamas, ir tyčinis pažeidimas. Nuodėmė yra tas matas, kuriuo yra matuojamas nenoras būti dieviškai vedamam ir dvasiškai nukreipiamam.

(1660.4) 148:4.5 “Piktybinis blogis yra dieviškojo dėsnio, Tėvo valios, sąmoningas, ryžtingas, ir atkaklus pažeidinėjimas. Piktybinis blogis yra meilės kupino Tėvo plano dėl asmenybės išlikimo ir Sūnų gailestingo tarnavimo dėl išgelbėjimo nuolatinis atstūmimas.

(1660.5) 148:4.6 “Tol, kol mirtingasis žmogus neatgimsta iš dvasios, jį iš prigimties veikia įgimti polinkiai į blogį, bet toks natūralaus elgesio netobulumas nėra nei nuodėmė, nei piktybinis blogis. Mirtingasis žmogus tik pradeda savo ilgą kilimą į Tėvo tobulybę Rojuje. Įgimtais sugebėjimais būti netobulam arba neužbaigtam nėra nuodėminga. Žmogų iš tiesų veikia blogis, bet jokiu būdu jis nėra to nelabojo vaikas, nebent jis sąmoningai ir tyčia yra pasirinkęs nuodėmės kelius ir piktybinio blogio gyvenimą. Blogis yra neatskiriamas nuo šito pasaulio natūralios tvarkos, bet nuodėmė yra sąmoningo maišto požiūris, kurį į šitą pasaulį atnešė tie, kurie iš dvasinės šviesos nupuolė į visišką tamsybę.

(1660.6) 148:4.7 “Tave, Tomai, supainiojo graikų doktrinos ir persų klaidos. Tu nesupranti blogio ir nuodėmės ryšio, nes į žmoniją žiūri kaip į tokią, kuri žemėje prasideda nuo tobulo Adomo ir sparčiai degeneruojančią, per nuodėmę, į žmogaus dabartinę apverktiną padėtį. Bet kodėl gi tu atsisakai suvokti prasmę to įrašo, kuris atskleidžia tai, kaip Kainas, Adomo sūnus, išvyko į Nodo žemę ir ten susirado sau žmoną? Ir kodėl gi tu atsisakai išsiaiškinti prasmę to įrašo, kuris pavaizduoja ir tai, kaip Dievo sūnūs susiranda sau žmonas tarp žmonių dukrų?

(1660.7) 148:4.8 “Žmonės yra, iš tiesų, iš prigimties blogi, bet nebūtinai nuodėmingi. Naujasis gimimas—dvasios krikštas—yra esminis tam, jog iš blogio būtų išsilaisvinama, ir reikalingas tam, jog būtų patenkama į dangaus karalystę, bet visa tai nesumenkina to fakto, jog žmogus yra Dievo sūnus. Taip pat ir įgimto potencialaus blogio buvimas iš tikrųjų nereiškia, jog žmogus kažkokiu paslaptingu būdu yra atstumtas nuo Tėvo danguje taip, kad kaip svetimas, nesavas, ar povaikis, turėtų kokiu nors būdu stengtis dėl to, kad jį teisėtai įsūnytų Tėvas. Visos tokios sampratos yra atsiradusios, pirma, iš to, kaip tu klaidingai supranti Tėvą, ir, antra, dėl tavo neišmanymo, kokia yra žmogaus kilmė, prigimtis, ir lemtis.

(1660.8) 148:4.9 “Graikai ir kiti mokė tave, jog žmogus nusileidžia iš dieviškosios tobulybės tiesiai žemyn link užmaršties ar sunaikinimo; aš atėjau, kad parodyčiau, jog žmogus, įeidamas į karalystę, kyla tvirtai ir užtikrintai aukštyn iki Dievo ir dieviškojo tobulumo. Bet kokia būtybė, kuriai kokiu nors laipsniu stinga amžinojo Tėvo valios dieviškųjų ir dvasinių idealų, yra potencialiai bloga, tačiau tokios būtybės jokiu būdu nėra nuodėmingos, tuo labiau nėra piktybiškai blogos.

(1661.1) 148:4.10 “Tomai, argi tu apie tai neskaitei Raštuose, kur yra parašyta: ‘Jūs esate Viešpaties jūsų Dievo vaikai.’ ‘Aš tikrai būsiu jo Tėvas, o jis tikrai bus mano sūnus.’ ‘Aš jį pasirinkau savo sūnumi—aš tikrai būsiu jo Tėvas.’ ‘Atveskite manuosius sūnus iš toli, o manąsias dukras atveskite iš žemės pakraščių; net ir visus tuos, kurie yra vadinami manuoju vardu, nes aš juos sutvėriau dėl savosios šlovės.’ ‘Jūs esate gyvojo Dievo sūnūs.’ ‘Tie, kurie turi Dievo dvasią, tie iš tiesų yra Dievo sūnūs.’ Tuo metu, kai natūralus vaikas turi žmogiškojo tėvo materialią dalį, tai kiekvienas karalystės įtikėjimo sūnus turi dangiškojo Tėvo dvasinę dalį.”

(1661.2) 148:4.11 Visa tai ir daug daugiau Jėzus pasakė Tomui, ir apaštalas suvokė daug ką, nors Jėzus jį perspėjo “kitiems šitų dalykų nepasakok tol, kol aš nebūsiu sugrįžęs pas Tėvą.” Ir Tomas neužsiminė apie šitą pasikalbėjimą tol, kol Mokytojas iš šito pasaulio neišvyko.