(1641.3) 146:3.1 Ramahe Jėzus turėjo tą įsimintiną diskusiją su senyvu graikų filosofu, kuris mokė, jog mokslo ir filosofijos užtenka tam, kad būtų patenkinti žmogiškosios egzistencijos poreikiai. Šito graikų mokytojo Jėzus klausėsi kantriai ir pritariančiai, sutikdamas su tuo, jog daugelis dalykų, apie kuriuos jis kalbėjo, yra tiesa, tačiau, kada šis filosofas pabaigė kalbėti, tai Jėzus tiktai tiek pastebėjo, kad savo diskusijoje apie žmogiškąją egzistenciją šiam nepavyko paaiškinti “iš kur, kodėl, ir į kur,” ir pridūrė: “Kur jūs pabaigiate, ten mes pradedame. Religija žmogaus sielai yra toks apreiškimas, kuris yra susijęs su dvasinėmis realybėmis, kurių vien tik protas niekada negalėtų atrasti arba iki galo suvokti. Intelektualūs siekiai gali atskleisti gyvenimo faktus, bet karalystės evangelija atskleidžia būties tiesas. Tu aptarinėjai tiesos materialiuosius šešėlius; ar dabar išklausysi, ką aš tau papasakosiu apie amžinąsias ir dvasines realybes, kurios meta šituos mirtingosios egzistencijos materialių faktų laikinuosius laiko šešėlius?” Daugiau negu valandą Jėzus mokė šitą graiką karalystės evangelijos gelbstinčių tiesų. Senasis filosofas buvo imlus Mokytojo požiūrio metodui, ir būdamas širdyje nuoširdžiai sąžiningas, jis greitai patikėjo šita išgelbėjimo evangelija.

(1641.4) 146:3.2 Apaštalus šiek tiek suglumino tas atviras būdas, kaip Jėzus sutiko su didele dalimi graiko teiginių, bet vėliau Jėzus jiems vieniems paaiškino: “Mano vaikai, nesistebėkite, kad aš buvau pakantus graiko filosofijai. Tikrasis ir nuoširdus vidinis užtikrintumas nė menkiausiu laipsniu nebijo išorinės analizės, taip pat ir tiesos jokiu būdu neįžeidžia nuoširdi kritika. Jums niekada nereikėtų užmiršti, jog nepakantumas yra toji kaukė, kuri uždengia slaptų abejonių puoselėjimą savojo tikėjimo tikrumu. Nė vieno žmogaus niekada nesutrikdo artimo požiūris, kada jis turi tobulą tikėjimą tiesa dėl to, kuo jis tiki iš visos širdies. Drąsa yra giliai nuoširdus įsitikinimas dėl tų dalykų, kuriuos tvarinys išpažįsta, kad jais tiki. Nuoširdūs žmonės kritiško savo tikrų įsitikinimų ir kilnių idealų patikrinimo nebijo.”

(1641.5) 146:3.3 Antrąjį vakarą Ramahe, Tomas Jėzui pateikė šitokį klausimą: “Mokytojau, kaip gali naujas tikintysis į tavąjį mokymą iš tikrųjų žinoti, jog šitoji karalystės evangelija yra tiesa, iš tikrųjų būti tikras dėl jos?”

(1641.6) 146:3.4 Ir Jėzus atsakė Tomui: “Jūsų įsitikinimas dėl to, jog įžengėte į Tėvo karalystės šeimą, ir jog amžinai išliksite su karalystės vaikais, yra visiškai asmeninio patyrimo dalykas— įtikėjimas į tiesos žodį. Dvasinis įsitikinimas prilygsta jūsų asmeniniam religiniam patyrimui dieviškosios tiesos amžinosiose realybėse ir šiaip jau prilygsta tam, kaip jūs išmintingai suprantate tiesos realybes plius jūsų dvasinis įtikėjimas ir minus jūsų nuoširdžios abejonės.

(1642.1) 146:3.5 “Sūnus yra natūraliai apdovanotas Tėvo gyvybe. Būdami apdovanoti Tėvo gyvąja dvasia, dėl šito jūs esate Dievo sūnūs. Jūs išliekate po savojo materialaus kūno gyvenimo materialiame pasaulyje, nes esate susitapatinę su Tėvo gyvąja dvasia, su amžinojo gyvenimo dovana. Daugelis, iš tikrųjų, šitą gyvybę turėjo iki man ateinant nuo Tėvo, ir šitą dvasią yra gavę dar daugiau, nes jie patikėjo manuoju žodžiu; bet aš pareiškiu, jog, kada aš sugrįšiu pas Tėvą, tada savąją dvasią jis atsiųs į visų žmonių širdis.

(1642.2) 146:3.6 “Nors jūs ir negalite matyti, kaip šita dieviškoji dvasia dirba jūsų protuose, bet yra praktiškas būdas, kaip nustatyti tą laipsnį, kuriuo jūs užleidote savosios sielos galių kontrolę šitos viduje gyvenančios dangiškojo Tėvo dvasios mokymui ir vadovavimui, ir būtent juo yra tas laipsnis, kuriuo jūs mylite savo bičiulius žmones. Šitoji Tėvo dvasia skleidžia Tėvo meilę, ir kada ji viešpatauja žmogaus viduje, tada būtinai ji veda dieviškojo garbinimo ir kupino meilės požiūrio į savo bičiulius kryptimi. Iš pradžių jūs patikite, jog esate Dievo sūnūs, nes dėl manojo mokymo jūs sąmoningiau suvokiate mūsų Tėvo viduje esančio buvimo vidinį vedimą; bet netrukus Tiesos Dvasia bus tikrai išlieta visiems materialiems kūnams, ir ji gyvens tarp žmonių ir mokys visus žmones, net ir taip, kaip aš dabar gyvenu tarp jūsų ir jums kalbu tiesos žodžius. Ir šitoji Tiesos Dvasia, kalbėdama jūsų sielų dvasiniams sugebėjimams, padės jums sužinoti tai, kad jūs esate Dievo sūnūs. Ji neabejotinai paliudys drauge su viduje gyvenančiu Tėvo buvimu, jūsų dvasia, tuomet gyvensiančia visų žmonių viduje, kaip dabar ji gyvena kai kurių žmonių viduje, sakydama jums, kad tikrovėje jūs esate Dievo sūnūs.

(1642.3) 146:3.7 “Kiekvienas žemės vaikas, kuris atsiduoda šitos dvasios vedimui, iš tikrųjų galiausiai pažins Dievo valią, ir tas, kuris atsiduoda manojo Tėvo valiai, tikrai gyvens amžinai. Kelias iš žemiškojo gyvenimo į amžinąjį gyvenimą nebuvo jums padarytas paprastas, bet toks kelias yra, visada buvo, o aš atėjau tam, kad tą kelią padaryčiau naują ir gyvą. Tas, kuris įžengia į karalystę, jau turi amžinąjį gyvenimą—tas tikrai nemirs niekada. Bet didelę dalį iš šito jūs suprasite geriau tada, kada aš būsiu sugrįžęs pas Tėvą, ir tada jūs galėsite savo dabartinius patyrimus apžvelgti retrospektyviai.”

(1642.4) 146:3.8 Ir visiems tiems, kurie girdėjo šituos palaimingus žodžius, jie labai pakėlė nuotaiką. Žydų mokymai buvo supainioti ir neaiškūs, kas susiję su teisiųjų išlikimu, ir Jėzaus pasekėjams išgirsti šituos labai aiškius ir tikslius užtikrinimo žodžius apie visų tikrų tikinčiųjų amžinąjį išlikimą.buvo atgaiva ir įkvėpimas.

(1642.5) 146:3.9 Apaštalai toliau pamokslavo ir krikštijo tikinčiuosius, nors jie laikėsi ir tokio įpročio, kada vaikščiojo iš namo į namą, guosdami nusiminusius ir patarnaudami sergantiems ir kenčiantiems. Apaštališkoji organizacija buvo išplėsta tuo, jog dabar kiekvienas iš Jėzaus apaštalų turėjo po vieną partnerį iš Jono apaštalų; Abneris buvo Andriejaus partneris; ir šitas planas vyravo tol, kol jie nuėjo į Jeruzalę, kad dalyvautų kitoje Perėjimo šventėje.

(1642.6) 146:3.10 Specialus mokymas, kurį Jėzus suteikė tuo metu, kada jie buvo apsistoję Zebulune, daugiausia buvo susijęs su tolimesnėmis diskusijomis apie tarpusavio įsipareigojimus karalystėje, ir apėmė mokymą, skirtą išaiškinti skirtumus tarp asmeninio religinio patyrimo ir draugiškų ryšių esant visuomeniniams religiniams įsipareigojimams. Tai buvo vienas iš tų nedaugelio kartų, kada Mokytojas aptarė religijos visuomeninius aspektus. Per visą savo žemiškąjį gyvenimą Jėzus savo pasekėjams suteikė labai mažai mokymo apie religijos suvisuomeninimą.

(1643.1) 146:3.11 Zebulune žmonės buvo iš maišytos rasės, vargu ar jie buvo žydai ar pagonys, ir tik nedaugelis iš jų iš tiesų tikėjo į Jėzų, nežiūrint to, jog buvo girdėję apie sergančiųjų išgydymą Kapernaume.