(1215.1) 111:0.1 DIEVIŠKOJO Derintojo buvimas žmogiškajame prote padaro taip, jog nei mokslui, nei filosofijai amžinai bus neįmanoma pasiekti patenkinamo suvokimo apie žmogiškosios asmenybės besivystančią sielą. Morontinė siela yra visatos vaikas ir ją galima pažinti tiktai kosminės įžvalgos ir dvasinio atradimo keliu.

(1215.2) 111:0.2 Samprata apie sielą ir viduje gyvenančią dvasią Urantijai nėra nauja; ji dažnai atsirasdavo planetinių tikėjimų įvairiose sistemose. Didelė dalis Rytų tikėjimų, o taip pat ir kai kurie Vakarų tikėjimai suvokė, jog žmogus turi dieviškąjį palikimą, o taip pat ir žmogiškąjį paveldėjimą. Pojūtis, jog papildomai greta išorinio Dievybės buvimo visur yra jos vidinis buvimas, nuo senų laikų buvo daugelio Urantijos religijų dalis. Žmonės ilgą laiką tikėjo, jog yra kažkas, kas auga žmogiškosios prigimties viduje, kažkas gyvybiškai svarbus, kas turi lemtį tęstis už žemiškojo gyvenimo trumpo tarpsnio.

(1215.3) 111:0.3 Prieš tai, kada žmogus suvokė, kad jo besivystančią sielą sutvėrė dieviškoji dvasia, buvo manoma, kad ji gyvena įvairiuose fiziniuose organuose—akyse, kepenyse, inkstuose, širdyje, o vėliau, smegenyse. Laukiniai sielą siejo su krauju, kvėpavimu, šešėliais, ir savo paties atvaizdu vandenyje.

(1215.4) 111:0.4 Sampratoje apie atmaną indusų mokytojai iš tikrųjų priartėjo prie Derintojo prigimties ir buvimo supratimo, bet jiems nepavyko pamatyti, jog atsirandanti ir potencialiai nemirtinga siela egzistuoja drauge. Tačiau kinai suvokė žmogiškosios būtybės du aspektus, jan ir in, sielą ir dvasią. Egiptiečiai ir daugelis Afrikos genčių taip pat tikėjo dviem faktoriais, ka ir ba; paprastai nebuvo manoma, jog siela būtų ikiegzistencinė, tokia buvo tik dvasia.

(1215.5) 111:0.5 Nilo slėnio gyventojai tikėjo, jog kiekvienam individui, kuriam yra jaučiamas palankumas, jam gimstant, ar tuoj po gimimo, yra padovanojama jį sauganti dvasia, kurią jie vadino ka. Jie mokė, jog šita sauganti dvasia su mirtinguoju subjektu pasilieka per visą gyvenimą ir anksčiau už jį pereina į būsimąjį būvį. Ant šventyklos sienų Luksore, kur yra pavaizduotas Amenhotepo III gimimas, mažasis princas yra parodytas ant dievo Nilo rankos, netoli jo yra kitas vaikas, išvaizda tapatus princui, kuris simbolizuoja tą esybę, kurią egiptiečiai vadino ka. Šita skulptūra buvo užbaigta penkioliktajame amžiuje prieš Kristų.

(1215.6) 111:0.6 Buvo manoma, jog šis ka yra aukštesnis dvasinis genijus, kuris trokšta susietą mirtingojo sielą vesti į žemiškojo gyvenimo geresnius kelius, bet ypač nori paveikti žmogiškojo subjekto likimą pasibaigus žemiškajam gyvenimui. Kada šito laikotarpio egiptietis mirdavo, tada buvo tikimasi, kad jo ka lauks jo kitame Didžiosios Upės krante. Iš pradžių, buvo manoma, jog tiktai karaliai gali turėti ka, bet netrukus imta tikėti, kad jas turi visi teisingi žmonės. Vienas egiptiečių valdovas, kalbėdamas apie ka, esančią savo širdies viduje, pasakė: “Aš neignoravau jos kalbos; aš bijojau nepaklusti jos nurodymui. Šito dėka aš labai klestėjau; man sekėsi dėl to, jog aš darydavau tai, ką ji man liepdavo daryti; aš pasižymėjau jos vadovavimo dėka.” Daugelis tikėjo, jog ka yra “orakulas, pasiųstas Dievo ir gyvenantis kiekviename žmoguje.” Daugelis tikėjo, kad jie turi “amžinybę praleisti su džiaugsmu širdyje turėdami Dievo, kuris yra jūsų viduje, malonę.”

(1216.1) 111:0.7 Urantijos besivystančių mirtingųjų kiekviena rasė turi žodį, ekvivalentišką sielos sąvokai. Daugelis primityviųjų tautų tikėjo, jog siela į pasaulį žvelgia žmogaus akimis; dėl to jie iš tikrųjų taip paniškai bijojo blogos akies piktadarystės. Jie ilgą laiką tikėjo, kad “žmogaus dvasia yra Viešpaties lempa.’’ Rig-Veda sako “Mano protas kalba su mano širdimi.’’