(1090.10) 99:5.1 Nors religija ir yra išimtinai asmeninis dvasinis patyrimas —Dievą pažįstant kaip Tėvą —bet šito patyrimo padarinys —žmogų pažįstant kaip brolį —reikalauja savojo aš prisiderinimo prie kitų aš, ir tai sudaro religinio gyvenimo visuomeninį arba grupinį aspektą. Religija pirmiausia yra vidinis arba asmeninis prisiderinimas, o tada ji tampa visuomeninės tarnystės arba grupinio prisiderinimo reikalu. Tas faktas, jog žmogus yra visuomeniškas, neišvengiamai nulemia tai, jog susidarys religinės grupės. Kas šitoms religinėms grupėms atsitiks, labai daug priklauso nuo vadovų išmintingumo. Primityvioje visuomenėje religinė grupė nevisada labai kuo skiriasi nuo ekonominių ar politinių grupių. Religija visada buvo moralės saugotoja ir visuomenės stabilizuotoja. Ir dabar tai tebėra tiesa, nepaisant to, jog daugelio šiuolaikinių socialistų ir humanistų mokymai yra priešingi.

(1091.1) 99:5.2 Visada turėkite galvoje: Tikroji religija yra pažinti Dievą kaip savo Tėvą, o žmogų, kaip savo brolį. Religija nėra vergiškas tikėjimas į gąsdinimus bausme ar magiškus pažadus apie mistinius atlygius ateityje.

(1091.2) 99:5.3 Jėzaus religija yra pats dinamiškiausias iš visų poveikių, kurie kada nors turėjo įtakos žmogiškajai rasei. Jėzus sulaužė tradiciją, sunaikino dogmą, ir paragino žmoniją siekti savo aukščiausiųjų idealų laike ir amžinybėje —būti tokiems tobuliems, net koks tobulas yra Tėvas danguje.

(1091.3) 99:5.4 Religija turi mažai galimybių veikti tol, kol religinė grupė neatsiskiria nuo visų kitų grupių —atsiranda karalystės danguje dvasinės narystės visuomeninis susivienijimas.

(1091.4) 99:5.5 Doktrina apie visišką žmogaus nuodėmingumą sunaikino didelę dalį religijos potencialo, numatyto pasiekti aukštinančios prigimties ir įkvepiančios vertės visuomenines pasekmes. Jėzus stengėsi atstatyti žmogaus orumą, kada jis pareiškė, jog visi žmonės yra Dievo vaikai.

(1091.5) 99:5.6 Bet koks religinis tikėjimas, kuris tikintįjį dvasina, tikrai turės didžiulių pasekmių tokio religininko visuomeniniame gyvenime. Religinis patyrimas būtinai duoda “dvasios vaisių,” mirtingojo, kuriam vadovauja dvasia, kasdieniame gyvenime.

(1091.6) 99:5.7 Lygiai taip tikrai, kaip žmonės laikosi bendrų religinių tikėjimų, taip jie sukuria ir kokią nors religinę grupę, kuri galiausiai iškelia bendrus tikslus. Kada nors religininkai susirinks draugėn ir iš tikrųjų bendradarbiaus remdamiesi idealų ir tikslų vienybe, vietoje to, kad tą mėgintų daryti remdamiesi psichologinėmis nuomonėmis ir teologiniais tikėjimais. Tikslai, o ne tikėjimai turėtų suvienyti religininkus. Kadangi tikroji religija yra asmeninio dvasinio patyrimo dalykas, todėl yra neišvengiama, jog kiekvienas atskiras religininkas turi turėti savo paties ir asmeninį to dvasinio patyrimo suvokimo interpretavimą. Tegu terminas “įtikėjimas” reiškia individo ryšį su Dievu, o ne dogmatinę formuluotę to, dėl ko kokia nors mirtingųjų grupė sugebėjo susitarti kaip dėl bendro religinio požiūrio. “Ar jūs turite įtikėjimą? Tuomet turėkite jį savo viduje.”

(1091.7) 99:5.8 Tai, kad įtikėjimas yra susijęs tiktai su idealių vertybių suvokimu, parodo Naujojo Testamento apibrėžimas, kuris pareiškia, jog įtikėjimas yra esmė tokių dalykų, kurių tikimasi, ir paliudijimas tokių dalykų, kurių nesimato.

(1091.8) 99:5.9 Primityvusis žmogus mažai kaip stengėsi savo religinius įsitikinimus sudėlioti į žodžius. Jo religija buvo išreiškiama šokiu, o ne išmąstymu. Šiuolaikiniai žmonės sugalvojo daug tikėjimų ir sukūrė daug religinio įtikėjimo patikrinimų. Ateities religininkai turi gyventi savo religija, iš visos širdies pasišvęsti žmogaus brolystės tarnystei. Seniai laikas žmogui pajusti tokį religinį patyrimą, kuris būtų toks asmeninis ir toks kilnus, kad jį galėtų įgyvendinti ir išreikšti tiktai “tokie jausmai, kurie glūdi perdaug giliai, kad juos būtų galima išreikšti žodžiais.”

(1091.9) 99:5.10 Jėzus iš savo pasekėjų nereikalavo, kad jie periodiškai susirinktų ir ištartų žodžius tam tikra forma, kuri reikštų jų bendrus įsitikinimus. Jis tiktai jiems liepė susirinkti draugėn tam, jog realiai, ką nors darytų — valgytų bendrą vakarienę jo savęs padovanojimo gyvenimo Urantijoje atminimui.

(1091.10) 99:5.11 Kokią klaidą daro krikščionys, kada, pateikdami Kristų kaip dvasinio vadovo aukščiausią idealą, drįsta reikalauti, jog Dievo-sąmonės vyrai ir moterys atmestų istorinį vadovavimą tų Dievą pažinusiųjų žmonių, kurie praeities amžiais įnešė savo indėlį į konkretų nacionalinį ar rasinį apšvietimą.