(1022.4) 93:9.1 Tai buvo didžiulis išbandymas Abraomui, kada Melkizedekas taip staiga išnyko. Nors savo pasekėjus jis buvo iki galo įspėjęs, kad jis turės kada nors išeiti taip, kaip ir buvo atėjęs, bet jie negalėjo susitaikyti su savo nuostabaus vadovo netektimi. Didžioji organizacija, sukurta Saleme, beveik išnyko, nors būtent pasakojimais apie tas dienas Mozė rėmėsi tada, kada hebrajų vergus vedė iš Egipto.

(1022.5) 93:9.2 Melkizedeko netektis labai nuliūdino Abraomą, kad šio liūdesio jis niekada iki galo neįveikė. Iš Hebrono jis buvo išvykęs, kada atsisakė savo siekio sukurti materialią karalystę; ir dabar, praradęs dvasinės karalystės kūrimo partnerį, jis išvyko iš Salemo į pietus, kad apsigyventų netoli savo interesų vietos Gerare.

(1022.6) 93:9.3 Abraomas po Melkizedeko išvykimo buvo išsigandęs ir nedrąsus. Atvykęs į Gerarą, jis savo tapatybę slėpė, taip, kad Abimelekas pasisavino jo žmoną. (Tuoj po vedybų su Sara, vieną naktį Abraomas nugirdo sąmokslininkus, besirengiančius jį nužudyti tam, kad gautų jo nuostabią žmoną. Šitoji baimė virto siaubu šiaip jau drąsiam ir narsiam lyderiui; visą gyvenimą jis bijojo, kad paslapčiomis kas nors jį nužudys tam, kad gautų Sarą. Ir tai paaiškina, kodėl trimis atskirais atvejais šitas drąsus vyras pademonstravo tikrą bailumą.)

(1023.1) 93:9.4 Bet Abraomą tai neilgam atgrasė nuo savo kaip Melkizedeko perėmėjo misijos vykdymo. Netrukus atsivertusiųjų jis turėjo tarp filistiniečių ir tarp Abimeleko žmonių, su jais sudarė sutartį ir, savo ruožtu, užsikrėtė didele dalimi jų prietarų, ypač pirmagimio sūnaus paaukojimo papročiu. Tokiu būdu Abraomas vėl iš tiesų tapo didžiuoju vadovu Palestinoje. Jį garbino visos grupės ir gerbė visi karaliai. Jis buvo visų aplinkinių genčių dvasinis vadovas, ir jo įtaka buvo juntama kurį laiką ir po jo mirties. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais jis dar kartą sugrįžo į Hebroną, į savo ankstesnės veiklos areną ir tą vietą, kur jis dirbo drauge su Melkizedeku. Abraomo paskutinysis veiksmas buvo patikimų tarnų pasiuntimas į savo brolio, Nahoro, miestą, Mesopotamijos pasienyje tam, kad atgabentų moterį iš savo paties giminės kaip žmoną savo sūnui Izaokui. Ilgą laiką Abraomo giminė laikėsi papročio vesti pusseseres. Ir Abraomas numirė, turėdamas tvirtą tokį įtikėjimą į Dievą, apie kurį jis sužinojo iš Melkizedeko išnykusiose Salemo mokyklose.

(1023.2) 93:9.5 Naujai kartai buvo sunku suvokti Melkizedeko istoriją; nepraėjus ir penkiems šimtams metų daugelis visą pasakojimą laikė mitu. Izaokas gana tiksliai laikėsi savo tėvo mokymų ir maitinosi Salemo bendruomenės evangelija, bet Jokūbui buvo sunkiau suvokti šitų pasakojimų reikšmę. Juozapas tvirtai tikėjo Melkizedeku, ir didžiąja dalimi dėl to, broliai jį laikė svajotoju. Juozapui buvo suteikta garbė daugiausia dėl jo prosenelio Abraomo atminimo. Juozapui buvo pasiūlyta vadovauti Egipto armijoms, bet tvirtai tikėdamas pasakojimais apie Melkizedeką ir vėlesniaisiais Abraomo ir Izaoko mokymais, jis nusprendė tarnauti civiliniu administratoriumi, būdamas įsitikinęs, jog tokiu būdu galės geriau dirbti dangaus karalystės išvystymo labui.

(1023.3) 93:9.6 Melkizedeko mokymas buvo pilnas ir prisotintas, bet tų dienų įrašai atrodo neįtikėtini ir fantastiški vėlesniems hebrajų šventikams, nors daugelis iš jų kažkokį supratimą apie šitas transakcijas turėjo, bent jau iki tų laikų, kada Babilone masiškai buvo pradėta redaguoti Senojo Testamento tekstą.

(1023.4) 93:9.7 Ką Senojo Testamento įrašai pavaizduoja kaip pokalbius tarp Abraomo ir Dievo, tikrovėje buvo pasikalbėjimai tarp Abraomo ir Melkizedeko. Vėlesnieji raštininkai Melkizedeko terminą laikė sinonimišku Dievui. Įrašas apie tokį didelį skaičių Abraomo ir Saros susitikimų su “Viešpaties angelu” yra susijęs su dideliu skaičiumi jų susitikimų su Melkizedeku.

(1023.5) 93:9.8 Hebrajų pasakojimai apie Izaoką, Jokūbą, ir Juozapą yra daug patikimesni už jų pasakojimus apie Abraomą, nors juose taip pat yra daug nukrypimų nuo faktų, pakeitimų, kuriuos sąmoningai ir nesąmoningai šių įrašų sudarymo metu padarė hebrajų šventikai Babilono nelaisvėje. Ketura nebuvo Abraomo žmona; kaip ir Hagara ji buvo tik sugyventinė. Visa Abraomo nuosavybė atiteko Izaokui, teisėtos žmonos Saros sūnui. Abraomas nebuvo toks senas, kaip pažymi įrašai, ir jo žmona buvo daug jaunesnė. Jų amžius buvo pakeistas tyčia tam, kad būtų pateiktas vėlesnis tariamai stebuklingas Izaoko gimimas.

(1023.6) 93:9.9 Žydų nacionalinį ego labai smarkiai pamynė Babilono nelaisvė. Priešindamiesi nacionaliniam nepilnavertiškumui jie metėsi į kitą nacionalinio ir rasinio egoizmo kraštutinumą, kuriuo jie iškraipė ir sugadino savo pasakojimus mėgindami save iškelti virš visų rasių kaip Dievo išrinktąją tautą; ir nuo tada jie ėmė rūpestingai redaguoti visus savo įrašus turėdami tikslą iškelti Abraomą ir kitus savo nacionalinius vadovus aukštai virš kitų asmenų, neišskiriant ir paties Melkizedeko. Dėl to hebrajų raštininkai sunaikino visus, kokius tik galėjo surasti, įrašus apie šituos svarbius laikus, palikdami tiktai pasakojimą apie Abraomo ir Melkizedeko susitikimą po Sidimo mūšio, kuris, jų nuomone, Abraomą apgaubė didžiule garbe.

(1024.1) 93:9.10 Ir tokiu būdu, išleidę iš akiračio Melkizedeką, jie taip pat iš akiračio prarado ir šito nepaprastųjų užduočių Sūnaus mokymą, kas susiję su pažadėto save padovanojančio Sūnaus dvasine misija; iš akiračio prarado šitos misijos prigimtį taip visiškai ir galutinai, jog labai nedaug jų palikuonių sugebėjo arba norėjo pripažinti ir priimti Mykolą, kada jis pasirodė žemėje ir materialaus kūno pavidalu, kaip tą ir buvo išpranašavęs Makiventa.

(1024.2) 93:9.11 Bet vienas iš Hebrajų Knygos užrašytojų Melkizedeko misiją suprato, nes yra užrašyta: “Šitas Melkizedekas, Paties Aukštojo dvasininkas, taip pat buvo ir taikos karalius; be tėvo, be motinos, be palikuonio, neturėdamas nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, bet sutvertas kaip Dievo Sūnus, jis lieka dvasininku per amžius.” Šitas autorius Melkizedeko misiją pavadino tokio tipo, kaip ir vėlesnis Mykolo savęs padovanojimas, teigdamas, kad Jėzus buvo “dvasininkas per amžius Melkizedeko nurodymu.” Nors šitas palyginimas iš viso nėra vykęs, bet tiesiogine prasme tai yra tiesa, jog laikinąjį titulą Urantijai Kristus iš tiesų gavo “dvylikos globėjų Melkizedekų nurodymu,” budėjusių tuo metu, kada jis vykdė savęs padovanojimo misiją šiame pasaulyje.